Informacija paruošta VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
Projekto „neBrisius.lt“ tikslas – šviesti visuomenę ir skatinti gelbėti gyvūnus bei užmegzti su jais ryšį, nesvarbu, ar šį pasiėmėte iš prieglaudos, ar iš gatvės. Šių metų vasario pradžioje VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ savo projektą „neBrisius.lt“ papildė nauja skiltimi apie ypatingus gyvūnus. Čia bus pasakojamos istorijos apie gyvūnus, kurie neįgalūs nuo pat gimimo ar tapo tokiais dėl patirtų traumų, amžiaus. Apie tokius gyvūnus ir visuomenės požiūrį į juos, pasak VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ savanorių, kalbėti būtina, ypač žinant, kad būtent neįgalūs gyvūnai dažnai pasmerkiami užmigdyti.
Turbūt daugelis bent kartą yra matę vaizdo įrašą, kuriame gyvūnas, sergantis reta liga, patyręs amputaciją ar atrodantis kaip piratas, yra viešinamas, siekiant įkvėpti kitus žmones priglausti tokius gyvūnus, nenuleisti rankų juos gydant ar kartais netgi išpopuliarėti. Štai viena iš žinomesnių istorijų yra apie kalytę Naki, kuriai pirmajai buvo protezuotos visos galūnės. Naki gimė žiemą ir buvo rasta sušalusi taip stipriai, kad apsilankius pas veterinarą buvo nuspręsta amputuoti visas jos letenas bei nosies ir uodegos dalį. Tokių istorijų gausu ir Lietuvoje, tik šios galbūt nėra sulaukusios pasaulinio susidomėjimo. Tačiau VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ užsimojo tai pakeisti – juk neįgalus nereiškia mažiau mylintis ir mylimas.
Projekto „neBrisius.lt“ koordinatorė Elena Rutkauskaitė
Projekto „neBrisius.lt“ koordinatorė Elena Rutkauskaitė paklausta, kaip gimė idėja išskirti ypatingų gyvūnų istorijas, emocijų neslėpė: „Pirmiausia dar 2017 metais pastebėjome, kad publikavome keletą tokio tipo istorijų, o auditorija į tai reagavo jautriai. Tuomet, kiek vėliau, asmeniškai teko pačiai guosti draugę, kuriai buvo labai sunku po jos šuns akies operacijos – šiam ji buvo išoperuota neseniai, nors nematė ja jau kurį laiką. Tada supratau, kad ne tik gyvūnui reikia iš naujo prisitaikyti prie gyvenimo, bet ir šeimininkui reikia laiko priprasti prie pasikeitusios gyvūno išvaizdos. Mūsų komanda siekia, kad žmonės nebijotų tokių augintinių, ir, prireikus, rinktųsi operaciją, kuri leis laisviau gyventi augintiniui, o ne kankintų jį vien dėl to, jog šis liktų „visavertis“. Manau, jog tai vis dar labai jautri tema, – iš nežinios žmonės linkę prisigalvoti nebūtų dalykų, o juk iš tiesų tokie gyvūnai gyvena normalų ir laimingą gyvenimą! Mūsų projekto tinklalapyje jau yra trylika tokių istorijų ir iš kiekvienos galima pasisemti patirties, stiprybės ir kantrumo.“
Mūsų istorijos
Viena iš “neBrisius.lt” naujos skilties „Ypatingi gyvūnai“ istorijų – Jurgitos ir jos dviejų augintinių – Lilės ir Tutsi.
Lilė
Kuomet Jurgitos gyvenimo ritmas nusistovėjo, ji pradėjo dairytis į prieglaudų skelbimus ir taip atrado savo būsimas šeimos nares – vieną visiškai be akių, o kitą su viena akimi. Vienaakę Jurgita su šeima nutarė pavadinti Lile, o akląją – Tutse. Jurgita, pasakodama savo istoriją, neneigė, jog sunkumų tikrai buvo, o pirmas dvi savaites Tutsi teko vis raminti, tačiau katytės apsiprato ir dabar gyvena visiškai normalų kačių gyvenimą.
Tutsi
Istorijos fotografė Rūta Karčiauskaitė pasakoja, jog tokios gyvūnų istorijos tikrai paveikia: „Aklos ir vienaakės katyčių fotosesija buvo vienas nuostabiausių potyrių per visus savanoriavimo „neBrisiuje“ metus. Aklos katės prisitaikymas ir orientavimasis aplinkoje tiesiog stulbino. Paprastai fotografuodama kates pagrindinį dėmesį sutelkiu į akis, jų žvilgsnį. Ši fotosesija buvo šioks toks iššūkis, bet kartu ir galimybė – kates galėjau pristatyti pabrėždama jų aplinką, elgesį ir mėgstamus žaidimus. Supratau, kad bijoti gyvūno su negalia – nereikia. Jis gali būti toks pat judrus, žaismingas, meilus bei ramus kaip ir sveikas gyvūnas.”
Projekto „neBrisius.lt“ savanorė fotografė Rūta Karčiauskaitė
Veterinaro komentaras
“Vaidos veterinarijos klinikoje” dirbanti veterinarė Jurgita Mažeikytė, paklausta apie gyvūnus su negalia, pritarė, kad tai tikrai aktuali ir skaudi tema: „Gaila, bet dažnai tenka susidurti su noru eutanazuoti”. Kartais žmonės renkasi eutanaziją net ne dėl gyvūno neįgalumo. Kartą susidūriau su tokia situacija, kuomet šeimininkas paliko eutanazuoti nė dvejų metų nesulaukusį katiną, kurio gydymas būtų kainavęs 300 €. Šeimininkas nusprendė, kad tai nemaži pinigai ir kad katinas nėra vertas gyventi, nes neseniai naktį padegė jų virtuvę, užlipęs ant indukcinės viryklės. O štai kuomet reikia spręsti, ar palikti su trimis kojomis ar viena akimi, pasitaiko visko. Anksčiau šeimininkai dažniausiai rinkdavosi eutanaziją, dabar greičiausiai žmonės tampa atsakingesni ir protingesni, nes renkasi operuoti ir taip prailginti savo šeimos nario gyvenimą. Paprastai pranešus šeimininkui, kad reikia amputuoti koją ar šalinti akį, pirminė reakcija būna išgąstis. Po kiek laiko paklausia: „Kaip jis su tuo gyvens? Ar jam toks gyvenimas nebus kančia?“. Iš savo praktikos ir patirties drąsiai galiu teigti, kad augintinis gali susigyventi su negalia ir toliau tęsti visavertį gyvenimą. Esu net banguotajai papūgėlei amputavusi kojytę, kuri ir toliau sėkmingai gyveno ir šeimininkai buvo laimingi.“
Paklausus, kokių gyvūnų praktikoje pasitaiko dažniausiai, veterinarė Jurgita Mažeikytė teigė, kad tai, visgi, yra vienaakiai ir trikojai gyvūnai.
Gyvūnų globos organizacijų komentarai
Lietuvoje įsikūrusios gyvūnų prieglaudos taip pat sutiko išsakyti nuomonę apie Lietuvoje susidariusią situaciją ir apie tai, kokie gyvūnai apleidžiami dažniausiai. Vienos didžiausių savanoriškų gyvūnų globos organizacijų Lietuvoje – „Lesės“ – savanoriai teigė, jog gyvūnų, kurie jau būtų su negalia iki patekimo į prieglaudą, pasitaiko retai, tačiau pripažįsta, jog yra buvę atvejų, kai tokius gyvūnus išmeta prie prieglaudos. Visgi „Lesės“ atstovai patikina, kad įprastai tokie gyvūnai randa namus netgi greičiau nei „sveiki“ gyvūnai, mat žmonės jų gailisi, nori jiems padėti greičiau palikti prieglaudos narvą. Gyvūnų globos organizacijos atstovai taip pat pridūrė, jog jų praktikoje dažniausiai tenka susidurti su vienaakėmis katėmis.
VšĮ „Penkta koja“ atstovai teigė, kad gyvūnai dažniausiai tampa neįgaliais jau pačioje prieglaudoje – dėl pritaikyto gydymo ar atliktų operacijų, dėl išgyventų traumų. O štai aklų ar dalinai aklų gyvūnų daugiausiai pasitaiko senjorų tarpe. Klausos negalią turinčių gyvūnų išvis nėra daug. Kaip greitai gyvūnas suras namus, priklauso ir nuo kitokių faktorių, o ne vien nuo to, ar turi negalią, ar ne. Daugeliui svarbus gyvūno amžius, išvaizda ir charakteris. Gyvūnus su negalia dažniausiai priglaudžia kiek platesnių pažiūrų žmonės, kuriems estetinė pusė nėra viskas, ir „trūkumus“ šie vertina labiau kaip charizmos suteikiančius privalumus, o ne atvirkščiai.
„neBrisius.lt“
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ komanda, švęsdama jau ketvirtuosius projekto metus, nori priminti, jog istorijas apie gyvūnus, netapusius „brisiais“, galite rasti paspaudę šią nuorodą. Nebijokite, mūsų istorijos nėra liūdnos, mūsų istorijos linksmos! Pasakojimus rašo patys jų herojai, o jų istorijos suredaguojamos organizacijos savanorių.
Projekto organizatoriai taip pat nori atkreipti dėmesį į Lietuvoje dažnai pasitaikančius nelegalaus gyvūnų dauginimo atvejus (apsigimimai ir nestabili keturkojų psichika dažnai būna tokio gyvūnų dauginimo pasekmė). Jei nusprendėte įsigyti veislinį šunį ar katę, ieškokite jo „Lietuvos kinologijos draugijos“ patvirtintuose veislynuose.
Kitus VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projektus ir veiklos ataskaitas galite rasti čia.
