Jei jūs turite galimybę pasistatyti išorinį voljerą (lauke), tuomet vietoj poros burundukų, jūs galėsite auginti visą grupę šių graužikų.
Šaltuoju metų laiku išorinis voljeras turi būti apsaugotas nuo audrų, lietaus ir šalčių. Voljero negalima statyti iš medienos, nes ilgainiui didžioji medienos dalis pavirsta fenoliais, kurie yra kenksmingi burundukams.
Minimalūs išmatavimai išoriniam voljerui: plotis 2,5 metro, ilgis ir aukštis – 1,5 metro.
Voljero apačioje patiesiamas plonas vielinis sietelis, o iš viršaus užpildomas dirvožemiu, sumaišytu iš durpių ir medžio drožlių. Į voljerą dedami rąstai, akmenys, inkilai. Sodinkite tik nepavojingus augalus, pavyzdžiui, obelį, kriaušę, ąžuolą. Venkite kukmedžio, karklo, rododendro medžių.
Kiekvienam burundukui turi būti bent po vieną inkilą ir 1-2 inkilai saugoti atsargoms. Inkilai išdėstomi skirtinguose voljerų lygiuose (geriausiai viršuje arba ant grindų) – tai padės jūsų burundukui pasirinkti jam tinkamiausią gūžtą. Inkilai turi būti pripildyti įvairia medžiaga: stambios medžio pjūvenos ir iškritę lapai. Nenaudokite tam dirbtinio pluošto arba vilnos. Kitas kraiko rūšis (skirtas žiurkėnams ir smiltpelėms) galima rasti zoo prekių parduotuvėse, bet vis dėlto geriau naudoti natūralias medžiagas. Smulkių skiedrų geriau nenaudokite, nes jos gali sukelti burundukui akių ir šnervių sudirgimą, jiems pradėjus kasti urvus.
Nepamirškite, kad išorinis voljeras pritraukia daugybę vabzdžių ir mažų graužikų, todėl voljerą reikia statyti iš pakankamai smulkios vielos, kad apsaugotumėte burundukus nuo salmoneliozės ir pirmuonių sukeliamų ligų.
Taip pat skaitykite: Burundukų laikymas, Kaip burundukai gyvena gamtoje?
