Naminis šeškas (dar vadinamas baltakailiu šešku) – prijaukinta laukinio miškinio šeško forma. Tai nedideli žemi gyvūnėliai su ištemptu, labai lanksčiu kūneliu ir gana ilga uodega, padengti tankiu kailiu. Šeškų patinėliai daug stambesni, nei patelės, taip pat jie skiriasi charakteriu ir elgesiu.
Naminių šeškų kailio spalva varijuoja nuo baltos iki beveik juodos. Šeriasi šeškai du kartus per metus. Iš pojūčių organų geriausiai išvystyti yra uoslės ir lytėjimo (ūsai), o regos – silpniau. Gyvūnai labai judrūs, žvitrūs, neblogai plaukia. Šaltį perneša lengviau, nei karštį.
Labai paplitusi nuomonė, kad visi šeškai turi stiprų kvapą, bet tai nėra visiškai teisinga. Jų kailis turi lengvą muskuso, su nedideliu medaus „prieskoniu“, aromatą. Prieanalinės liaukos tuo metu, kai gyvūnas yra išsigandęs arba labai susijaudinęs, skleidžia aitrų nemalonų kvapą, bet naminiai šeškai tuo naudojasi labai retai; šias liaukas galima pašalinti chirurginiu būdu. Šeškų ekskrementai ir šlapimas neturi beveik jokio kvapo, ne taip, kaip kačių.
Šeškai yra plėšrūnai ir gamtoje minta smulkiais graužikais, kartais paukšteliais, varlėmis ir, išskirtiniais atvejais, – stambiais vabzdžiais. Namų sąlygomis šeškai yra maitinami arba specializuotais paruoštais pašarais, arba natūralių mėsos produktų mišiniu.
Naminiai šeškai poruojasi 1-2 kartus per metus. Jeigu poravimasis neįvyksta, patelės jaučia fiziologinį stresą, kuris veda prie nuplikimo ir dažnai netgi iki mirties. Todėl pateles, kurios nėra naudojamos veisimui, būtinai reikėtų kastruoti. Suaugę nekastruoti patinai „žymi“ savo teritoriją šlapimu, ypač rujos periodu – tai viena iš svarių priežasčių, kodėl patinėlius taip pat pageidautina kastruoti.
Auklėjant nuo mažens šeškus (kaip ir kates) galima pripratinti vaikščioti į dėžę/tualetą.
Šeškai pasižymi sumanumu ir gudrumu. Teisingai išauklėti gyvūnai yra rankiniai, draugiški, žaismingi. Šeškai gana tylūs: teigiamas emocijas jie išreiškia „tūtuodami“, o neigiamas – šnypšdami.
Šeškai lengvai sugyvena vieni su kitais. Juos taip pat galima laikyti kartu su katėmis, šunimis (bet ne su medžiokliniais, tokiais, kaip taksai). Jų santykiuosi šeškai paprastai dominuoja.
Jei kambaryje liko maisto likučiai arba kokie nors smulkūs daiktai, kurie patiko šeškui, jis bus linkęs juos slėpti nuošalioje vietelėje. Taip pat šeškai noriai kasa žemę gėlių vazonuose. Žaisdami su guminiais daiktais šeškai gali nugraužti ir praryti jų gabaliukus, o to pasekmės gali būti ganėtinai nemalonios.
Šeškam yra būtini kasmetiniai skiepai nuo maro ir pasiutligės, o naudojami tie patys vakcinos tipai, kaip ir šunims. Būtina stebėti gyvūnėlio aktyvumą, jų kailio, ekskrementų būklę: nukrypimai nuo normos gali būti ligos priežastis. Tokiais atvejais reikėtų dėl patarimo kreiptis į veisėjus ir veterinarus. Atminkite, kad šeškai – tai gana nauji naminiai gyvūnai, todėl jų ligos ir gydymo metodai dar nėra pakankamai ištyrinėti.
Taip pat skaitykite: Šeško auginimas, Kuo šerti šešką?
