Varliagyviai, arba amfibijos, išsiskiria iš kitų gyvūnų pirmiausia tuo, kad tai yra pirmutiniai ir patys papraščiausi keturkojai stuburinių klasės atstovai.
Varliagyviai – tai pati mažiausia stuburinių gyvūnų klasė, į kurią įeina tik apie 6200 šiuolaikinių rūšių, kurios skirstomos į tris būrius: uodeguotosios, beuodegės, arba šokuojančiosios, ir bekojės.
- Beuodegės, arba šokuojančiosios amfibijos (Anura) turi daugiausia, t.y. apie 5400 rūšių ir, dėl pailgintų užpakalinių galūnių, yra prisitaikiusios judėti sausuma šokuojant. Į šį būrį įeina įvairiausios varlės, rupūžės, česnakės, kūmutės, medvarlės ir kt. Beuodegės yra paplitusios visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
- Uodeguotieji varliagyviai (Urodela, arba Caudata) yra labiau primityvūs. Jų yra tik apie 500 rūšių. Šiam būriui priklauso įvairiausios salamandros ir tritonai, kurie paplitę beveik vienareikšmiškai tik šiaurės pusrutulyje.
- Bekojai varliagyviai (Apoda) apima apie 170 rūšių tropinių kirmrausų, kurių dauguma gyvena po žeme.
Gabaritai
Didžioji dauguma varliagyvių yra labai maži. Patys didžiausi – tai stambios salamandros (75-150 cm) ir kai kurie bekojai kirmrausiai (iki 135 cm). Pačios didžiausios varlės ilgis (Gigantinės varlės) – 33-42 cm, o svoris – daugiau, nei 3,5-5 kg. Pats mažiausias varliagyvis – tai lapinė varlė, kuri daugiausiai siekia 1 cm ilgio. Maksimalų gyvenimo amžių pasiekė didžioji japoniška salamandra, kuri nelaisvėje išgyveno 55 metus. Tarp beuodegių varliagyvių didžiausiu ilgaamžiškumu pasižymi pilkoji rupūžė, kurios vidutinis gyvenimo terminas yra 36 metai. Kitų rūšių gyvenimo trukmė svyruoja nuo 5 iki 20 metų.
Maitinimosi grandinė
Amfibijos maitinasi tiek vabzdžiais, tiek ir smulkiais žinduoliais, kitomis amfibijomis, žuvimis ir vėžiagyviais. Tuo tarpu pačias amfibijas ėda reptilijos, paukščiai, žinduoliai ir žmonės.
Evoliucija
Amfibijos kažkur prieš 300 milijonų metų buvo pirmosios iš stuburinių, kurios išlipo iš vandens ir tapo sausumos gyventojomis. Iki to laiko, kol neatsirado ropliai, varliagyviai buvo vieninteliai stuburiniai žemėje. Evoliucijos grandinėje varliagyviai atitinka tarpinę grandį tarp žuvų ir roplių.
Dauginimasis
Amfibijos, kaip ir žuvys, dauginasi dėdamos ikrus. Varliagyvių ikrai neturi apvalkalų, kurie apsaugotų nuo išdžiūvimo, ir paprastai sugeba vystytis tiktai vandenyje arba šalia jo. Amfibijos vystymasis vyksta per metamorfozę (pavirtimą), kurios metu vandens lerva pavirsta į sausumos gyvūną. Per kelias savaites buožgalviai praeina visas evoliucinio proceso stadijas, netenka žiaunų, uodegos (varlės ir rupūžės), jiems išauga galūnės ir jie išeina į sausumą. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, ambistominiai, visą gyvenimą išlieka lervos stadijoje. Šioje stadijoje jie ir dauginasi. Sugebėjimas daugintis ankstyvose vystymosi stadijose yra vadinamas neotenija.
Specializacija
Kai kuriose šalyse varliagyviai yra valgomi. O tam tikros atskiros varliagyvių rūšys yra klasikiniai laboratoriniai gyvūnai. Kai kurios varlės ir rupūžės, o taip pat salamandros gali būti silpnai ar stipriai nuodingos. Dauguma uodegotų amfibijų sugeba regeneruoti prarastas kūno dalis. Tai labiausiai būdinga lervoms ir lengviausiai atstatomos žiaunos, uodega ir galūnės. Uodega atsistato greičiau, nei galūnės, o priekinės dalys greičiau, nei galinės. Regeneracijos procesą lemia hormonai.
Taip pat skaitykite: Varliagyvių auginimo namuose pagrindai, Labiausiai paplitusių tritonų rūšių apžvalga
