Burundukai – tipiški graužikų atstovai, artimi voverės giminaičiai. Jie gyvena didelėje teritorijoje, apimančioje Euraziją ir Šiaurės Ameriką. Apsigyvena pačiuose įvairiausiuose miškuose, iki tundrų ir stepių miškų. Tačiau daugiausiai jie gyvena kedrų-plačialapių miškuose, Amūro-Usūrio krašte, kur palankiais metais apsigyvena iki šešių šimtų burundukų viename kvadratiniame kilometre.
Burundukai – graužikai, kurie savo urvus bei gūžtas kasa po medžių šaknimis žemose aukštumose, retai aukščiau dviejų metrų. Kartais vasaros laikotarpiu burundukai suka gūžtas medžių drevėse, tačiau atėjus rudeniui jie kasa gilius urvus, kuriuos užpildo nukritusiais lapais, sausa žole ir kitomis minkštomis medžiagomis. Urvo ilgis kartais pasiekia vieną-du metrus. Juose yra erdvi gūžtos formos kamera, sandėliukas, vienas ar du tualetai.
Vasarą sutikti mūsų herojų miške gana lengva: be savo įvairiapusiškumo, burundukas yra labai smalsus ir bebaimis. Pamatęs žmogų, jis ne tik nesislepia ir nepabėga, o pats eina su juo sisitikti ir nepatenkintai laksto tarp medžių. Šokinėja nuo šakos ant šakos, laksto pastatęs savo geltoną uodegą ir priešiškai „apšaudo“ akimis nekviestą svečią. Dažnai žvėrelį sunku pamatyti, tačiau aukštas charakteringas balsas, primenantis švilpiantį kažko išsigandusį paukštelį, jį išduoda.
Burundukas yra atsakingas šeimininkas, dar likus dviems-trims mėnesiams iki šalčių savo urve jis pradeda kaupti gausias maisto atsargas. Iki spalio mėnesio jis suspėja sukaupti penkis-šešis kilogramus riešutų, gilių, grūdų, džiovintų grybų ir uogų, tarp kurių nerasite supuvusių. Šių gėrybių burundukas atsineša iš toli, nešasi specialiuose skruostų maišeliuose, o sukrauna dalimis savo požeminiuose skyriuose pagal rūšis ir formas. Esant šiltam orui burundukas kartas nuo karto išsineša savo atsargas į lauką ir kruopščiai jas išdžiovina.
Nuo spalio iki kovo mėnesio burundukas miega savo urve, ir žymiai kiečiau, nei meška, barsukas ar meškėnas. Miegant jo temperatūra nukrinta iki trijų-aštuonių laipsnių, o kvėpavimo dažnis sumažėja iki dviejų įkvėpimų per minutę. Jei to nežinantis žmogus paimtų į rankas burunduko sustingusį kūnelį, be abejo pagalvotų, kad dryžuotas žvėrelis savo jau atgyveno. O jis gyvas!
Kartas nuo karto burundukas prabunda, truputį pavalgo ir vėl užmiega minkštuose žolės, lapų ir samanų pataluose. O virš jo urvo tuo metu siaučia šaltis.
Iš urvo burundukai išlenda kovo pabaigoje arba pirmoje balandžio mėnesio pusėje, kai įsivyrauja pavasaris. Šiuo laikotarpiu burundukai ypač aktyvūs: visų pimra, labai džiaugiasi pasibaigusia žiema, antra, iškart po žiemos miego prasideda poravimosi laikas. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ant žemės ir po medžius jie sekioja vienas kitą, savo švilpuko sušalusiais po žiemos balsais pranešantys miškui apie ilgai lauktą pavasarį.
Burundukai mėgsta gyventi po vieną. Kiekvienas stengiasi turėti savo vietos miške, savo urvą. Viename urve burundukai nesugyvena, net jei jie giminaičiai. Kaimynai taip pat nedraugauja.
Priešų burundukai turi daugybę. Juos sudaro beveik visi plėšrūs žvėrys ir dauguma paukščių. O sandėliukai su maisto atsargomis supriešina netgi šernus. Tačiau pats didžiausias ir pastovus burunduko priešas yra rudasis lokys. Jei burundukui pavyksta ištrūkti iš lokio letenų, jis protestuoja beviltiškai verkšlendamas, o paskui dar ilgai persekioja užpuoliką ir gėdina jį keikdamas ir skųsdamasis visam miškui, kad dar neišnyko įžūlūs mėgėjai gyventi kitų sąskaita.
Nėra ko stebėtis, kad burundukas taip smarkiai nemėgsta rudojo lokio. Galima sakyti, ir lokys neturi kito tokio pastovaus ir nesutaikomo priešo kaip burundukas. Žinoma, nekęsti burunduko galima nebent dėl to, kad šis drąsuolis nepraleidžia nei vienos progos viešai išplūsti plėšiko ir jį sugėdinti. Ne be pagrindo medžiotojai burunduką vadina „lokio sąžine“.
Taip pat skaitykite: Burundukų elgesys, Burundukų laikymas
