Šunų viešbutis

Papūgos prijaukinimas

Dauguma papūgų yra bendraujančios, todėl joms prijaukinti neprireikia nei per didelių pastangų, nei specialių užsiėmimų. Joms nuolatos reikalinga kompanija ir žmogus gali ją puikiai atitikti. Prijaukinti galima bet kurį paukštį, tiesiog kai kurioms rūšims, dėl jų charakterio savybių, prireiks daugiau laiko, nei kitoms.

Primenu: papūgos yra laukiniai paukščiai ir todėl neprivalo jus mylėti ar mėgautis jūsų švelnumu. Vis dėlto jos yra gana sumanios, todėl išmokti kelias bendravimo su jumis taisykles ir priimti jus į savo būrį sugeba netgi labai puikiai. Bet kokiu atveju rankinė papūgėlė – tai jūsų ir jos bendro darbo ir kantrybės rezultatas.

Didžiosios daugumos metodų pagrindas yra pozityvus (teigiamas) pastiprinimas, mūsų atveju – skanėstas, kuris yra siūlomas paukščiui už tai, kad jis gerai elgiasi (t. y. žiūrint iš mūsų pusės gerai elgiasi. Iš paukščio pusės žiūrint, pavyzdžiui, tapetų graužimas irgi geras elgesys.)

Bet koks mokymas (taip pat ir prijaukinimas) prasideda nuo maisto ir gyvenimo sąlygų reguliavimo. Tai svarbu ir dažnai užima daug laiko, ypač pratinimas prie teisingo maitinimo. Jeigu papūgėlė nėra pripratinta teisingai ir įvairiai maitintis, reikėtų palaukti, prieš pradedant bet kokius apmokymus.

Narvas turi būti pakankamai erdvus, paukštis turi pakankamai maudytis, jis turi turėti žaislus. Tai padės papūgai sumažinti bendro streso lygį, jaustis ramiai, „kaip namuose“. Užsiėmimai snapui turi būti suteikiami nuolatos, nes gamtoje papūgos arba be perstojo rėkia, tikrindamos, ar viskas savo vietose, arba ką nors graužia, nugaląsdamos nuolatos ataugantį snapą. Labai rekomenduoju dalį dienos raciono slėpti įvyniojus į popieriaus skiauteles, įdėjus į dėžutes ar panašiai tam, kad paukštis pats sau ieškotų maisto. Papūgų smegenys tam yra gerai pritaikytos.

Vieninteliai žaislai, kurių nerekomenduojama naudoti prijaukinant paukščius, tai veidrodžiai. Papūga gali per daug susidomėti atspindžiu ir tuomet žmogus jai tampa nebeįdomus. Kitų tipų žaislus, skirtus kramtymui, važinėjimuisi, išrinkimui, metimui, tupėjimui ant jų ir t. t. paukštis būtinai turi turėti. Žaislus su blizgančiomis detalėmis, mažais veidrodėliais ar langeliais pirminėje santykių sureguliavimo stadijoje irgi vertėtų pašalinti. Paskui, kai paukštis prie jūsų pripras, juos galima bus grąžinti.

Sekantis žingsnis, bandant prijaukinti papūgą, yra smulkus maistas. Dauguma šeimininkų pripila pilną lesyklėlę iš ryto ir pakeičia ją tik kitą rytą. Paukštis persivalgo ir netenka bet kokio susidomėjimo skanėstais, kuriuos jūs norite jam pasiūlyti.

Pirmiausia reikia išmatuoti svorį maisto, kurį papūga suvalgo per dieną, jeigu jo neribotumėte. Galima pasverti, galima išmatuoti mažais šaukšteliais. Tuomet per dieną paukščiui reikia duoti jo normą, bet ne visą iš karto ryte, o dalimis: sakykim, tris kartus per dieną – ryte, dieną ir vakare. Nakčiai visą maistą iš narvelio reikia pašalinti. Kartkartėmis, bei rytais, galima duoti daržoves ar košes. Jeigu paukštis nevalgo daržovių, vis tiek reikia maitinti lesalu. Tiesiog maistą duoti pagal numatytą tvarkaraštį, kad papūgėlė priprastų, jog tam tikru laiku ji būtinai gaus lesti, ir nesijaudintų, kad gali likti alkana.

Iš lesyklėlės reikėtų išimti mėgstamiausią papūgos skanėstą (tai gali būti saulėgrąžos, riešutai ir t. t.). Paprastai skanėstas yra tai, ką papūga pirmiausia išrenka iš grūdų mišinio. Skanumynus reikia duoti paukščiui tiktai iš rankų tarpuose tarp maitinimo ir jų nepalikinėti lesyklėlėje. Tie skanumynai paprastai sudaro apie 10% viso grūdų mišinio (vaisiai ir daržovės nesiskaito).

Paukščiams, kurie labai bijo žmonių, vaišės pirmiausiai pasiūlomos per narvelio grotas. Jeigu paukštis nerizikuoja prieiti artyn, rekomenduojama palaukti ne daugiau 5 minučių, o tuomet nueiti ir palikti jį ramybėje. O kitą kartą, prieš sekantį maitinimą, pasiūlyti skanėstą dar kartelį. Kai kurios papūgos yra labai bailios, todėl įveikti baimę ir paimti maistą iš rankų joms yra ne taip jau ir lengva. Neverskite jos. Artinkitės prie narvo ir siūlykit skanėstą kelis kartus per dieną, stengdamiesi tai daryti prieš sekantį maitinimą, t. y. tuomet, kai paukštis išalkęs.

Sunkiais atvejais skanėstą galima siūlyti naudojant žnyples arba į jį įsmeigus pagaliuką ar dantų krapštuką, o laikui bėgant mažinti pagaliuko ilgį ir artinti pirštus prie skanėsto taip, kad anksčiau ar vėliau paukštis paimtų maistą iš rankų.

Kai paukštis pradės drąsiai imti siūlomą maistą per narvelio grotas, galima pabandyti jį pasiūlyti per atidarytas narvo dureles, bet nekišti pirštus į vidų. (Pirštus iš viso nerekomenduojama be priežasties kišti į narvelį! Papūgėlė laiko jį savo teritorija ir rankas laiko agresoriumi. Kuo labiau lįsite prie jos narvelyje, tuo sunkiau bus įtikinti, kad rankos nėra pavojingos ir jomis galima pasitikėti.) O tuomet jau galima siūlyti skanėstus laisvėje. Nebėgiokite paskui paukštį, stengdamiesi įtikinti jį paimti iš jūsų gabalėlį. Jis jau žino, kad skanėstas tik jūsų rankose ir prieis prie jūsų pats, kai jau bus pasiruošęs. Parodykite jam maistą, atsistokite taip, kad jis galėtų prie jūsų prieiti arba atskristi ir laukite. Papūga būtinai pasiryš. Ne šiandien, tai rytoj ar poryt. Išvadą, kad galima gauti skanėstą, jeigu prieis prie jūsų, papūga turi padaryti pati, nes kitaip ji išmoks ne artintis prie jūsų, o laukti, kol jūs pats/pati prieisite. Arba netgi bandys nuo jūsų pabėgti, kad jūs palakstytumėte ir atiduotumėte jam saulėgrąžą ar riešutą.

Po to, kai papūga laisvai ims siūlomą maistą iš jūsų rankų, galima mokyti komandos „pirmyn“. Pirmiausia papūga mokoma pereiti ant laktos, kuri yra laikoma rankoje. Laktą galima paimti iš narvelio arba naudoti kokį nors kitą pagaliuką, kuris papūgai yra žinomas. Pradžioje vienas jo galas yra įremiamas į paviršių, ant kurio tupi paukštis, kitas galas laikomas rankoje, o paukštis skanėstu bandomas įvilioti ateiti ant pagaliuko. Jeigu paukštis žiūri į pagaliuką, domisi, žengia link jo – visa tai lydi pagyrimai ir paskatinimai. Paskui, laikui bėgant, taip paprastai pagyrimai nebedalinami. Paskatinama tik tada, kai paukštis atsistoja ant pagaliuko ar užlipa ant jo. Kai jau jis darys tai užtikrintai, galima vaikščioti po kambarį su paukščiu, tupinčiu ant pagaliuko. Paskui palaipsniui lakta pakeičiama ranka.

Pagrindinės klaidos, daromos bandant prijaukinti:

  • Paukštis marinamas badu, nes tikimasi, kad jis išalks ir paims saulėgrąžą iš rankų. Pasekmė ta, jog paukštis asocijuoja žmogaus atsiradimą su badavimu, kas yra labai nemalonus jausmas, ir pradeda žmogaus bijoti, ima maistą tik kraštutiniu atveju, o prijaukinimas labai prailgsta. Maitinti paukštį yra būtina. Užsiėmimams pasirenkamas tas laikas, kai labiausiai padidėjęs paukščio apetitas, ir stengiamasi gerinti santykius naudojant mėgstamiausius skanėstus, o ne pagrindinį maistą.
  • Paukštis yra sodinamas į labai mažą narvelį be jokių žaislų ir tikimasi, kad, nuobodžiaudamas, jis ims bendrauti su žmogumi. Laisvas judėjimas ir nuolatinis darbas snapu yra kasdieninis paukščio užsiėmimas. Paukštis, laikomas kaleimo sąlygomis, greičiausiai atkreips dėmesį ne į žmogų, o į savo plunksnas, ir jas iš nuobodulio išpešios, o žmogus jo akyse taip ir liks agresoriumi. Laikymo sąlygos turi būti geros, tik tuomet paukštis nustos būti nuolatinės stresinės būklės ir ims pasitikėti žmogumi.
  • Šeimininkai skuba ir bando naudoti visokiausias „užtikrintas priemones“. Tokias, kaip prievartinis paukščio laikymas rankose iki tol, kol jo jėgos priešintis išseks, ir panašias. Iš tiesų, paukštis, netekęs jėgų, nustoja kovoti ir iš šalies atrodo „prijaukintas“, t. y., nesipriešina, jeigu šeimininkas bando su juo bendrauti. Tokio tipo paklusnumo pagrindas yra baimė ir dažnai tai blogai baigiasi – arba savęs išpešiojimu, arba elgesio sutrikimais, pavyzdžiui, beribe agresija silpniausiam šeimos nariui.

Taip pat skaitykite: Papūgų laikymas ir priežiūra, Bute slypintys pavojai

Leave a Reply