Šunų viešbutis

Sergančios papūgos apžiūra

Sveikos papūgėlės būna labai judrios, greitai reaguoja į patalpoje pasigirstančius garsus bei triukšmauja pačios. Sveiko paukščio plunksnos švelnios, jis dažnai jas valosi ir lygina. Ilsėdamiesi arba miegodami plunksnuotieji draugai dažniausiai tupi ant vienos kojos. Jie maudosi kelis kartus per dieną. O štai sergantys paukščiai atrodo, lyg niekuo nesidomėtų, tupi pašiaušę plunksnas, pusiau užmerkę akis ir nereaguoja į išorinius dirgiklius.

Pastebėjus neįprastą paukščio elgesį jį reikia pagauti, nors pagauti mažą paukštį narvelyje arba voljere yra labai sudėtinga dėl jų lygių plunksnų. Jeigu narvelyje yra stiklinė siena, uždenkite ją audeklu. Tam, kad paukštis nesusimuštų, kol jūs jį gaudote, kambaryje prigesinama šviesa. Bendraujant su plunksnuotais draugais grubūs šūksniai ir staigūs judesiai yra neleidžiami. Tik tuomet jie išliks ramūs. Reikia tyliai ir greitai paimti paukštį į rankas. Paukščiai, gyvenantys voljeruose, yra gaudomi naudojant specialų tinklą ar tinklelį. Tuomet užfiksuokite paukštį kairėje rankoje: apimkite galvą nykščiu ir smiliumi, o kūną – delnu. Dešinė ranka išlieka laisva – ja paukštelį tyrinėsime. Daugelis paukščių turi aštrius nagus ir snapą, todėl juos apžiūrint reikėtų užsimauti pirštinę.

Didelėms paukščių rūšims fiksuoti egzistuoja paprastas ir originalus metodas. Ant paciento galvos uždedamas stiklinis indas, kuris apsaugo tyrinėtoją ar veterinarą nuo traumų ir nemaišo pačiai apžiūrai. Galima užfiksuoti paukštį ir dviem rankom – galvą laikyti vienoje rankoje tiesiai po snapu, o kūną – kitoje. Šiuo atveju geriausia būtų paukštį apsupti rankšluosčiu ir prispausti prie savęs, nes tai neleis jam išslysti ir išskleisti sparnus.

Plunksnos. Sugauto paukščio apžiūra pradedama nuo plunksnų. Sveiko paukščio plunksnos išlieka švelnios, švarios ir lygios. Iškritusios plasnojamosios sparnų ir uodegos plunksnos, o taip pat beplunksnės vietos visuomet kalba apie tai, kad paukštis serga. Paprastai tai atsitinka po netaisyklingo paukščio transportavimo ir sugavimo, ar laikant jį ankštame narvelyje. Tai yra taip vadinamas stresinis šėrimasis. Pasišiaušusios, netaisyklingos formos arba susuktos, lūžinėjančios plunksnos, bei nuogų odos vietų būvimas verčia įtarti, kad paukštis turi odos parazitų. Purvinos plunksnos, esančios kloakos srityje, liudija apie virškinimo trakto susirgimus, kuriuos lydi viduriavimas, o išpurvintos krūtinės ir gūžio plunksnos – apie vėmimą, kurio viena iš priežasčių būna infekcinės virškinimo trakto ligos.

Mitybos būklė. Paukščių mitybos būklė nustatoma pagal krūtinės raumenis. Sveiko paukščio krūtinė apvalaina ir stangri. Sutrikus mitybai, palietus galima pajusti aštrų keteros kaulo kraštą. Dažniausiai tai būna esant organizmo išsekimui (kacheksijai).

Odos tyrimas. Apžiūrint odą reikia atsargiai pirštais praskleisti plunksnas arba apžiūrėti tas vietas, kur plunksnų nėra. Sveiko paukščio oda šviesi ir turi rausvą atspalvį. Gelsva odos spalva liudija apie kepenų susirgimus arba nutukimą. Esant dehidratacijai oda virš akies voko, ją pakėlus, kurį laiką liks susiraukšlėjusi arba pakelta. Egzemą arba kitokį odos uždegimą galima rasti kaklo ir sparnų srityse. Šiose vietose neretai būna išpešiotos plunksnos. Dar būtina atkreipti dėmesį į odos elastingumą, nes kartais dėl oro maišo, per kurį oras patenka į odą, suplyšimo galima atrasti poodinę emfizemą (per stiprus poodinio riebalinio audinio ištempimas, jo elastingumo pakitimas ir netgi suplyšimas). Kartais paukščio kūnas turi rutulio formą. Tai dažniausiai pasitaiko galvos ir kaklo srityse dėl sužeidimų, auglių ir cistų susiformavimo.

Ausys. Toliau apžiūrimos ausys – ar jose nėra sekrecijos ir svetimkūnių. Ausų apžiūrai yra pakeliamos jas uždengiančios galvos plunksnos.

Akių apžiūra. Tuomet pereinam prie akių peržiūros. Įprastomis sąlygomis jos yra aiškios, ragena švari. Sergant matomos įvairiausios išskyros, iškrenta trečiasis vokas, akys patinsta, matomas paraudimas junginėse, kuris geriausiai matomas vidinėje apatinio voko pusėje. Balkšva junginės spalva ir akys, atrodančios lyg „minkštos“, rodo išsekimą ar mažakraujystę (anemiją). Tačiau reikia atminti, kad senų paukščių akių junginės spalva visada yra balkšva.

Nosies ertmės. Iš nosiaryklių gali tekėti serozinės išskyros, kurios liudija apie kvėpavimo organų uždegimą, o esant dulkėms sekretas aplink nosiarykles tampa purvinas.

Snapas. Būtina atkreipti dėmesį ir į snapo ragenos būseną. Snapo paviršius normaliomis sąlygomis turi būti blizgantis, be pūlinių, auglių, sekreto išskyrų iš nosiaryklių ar niežinių erkių įkandimų.

Burnos ertmė. Tam, kad apžiūrėtumėte burnos ertmę, lengvai pastuksenkite per paukščio snapą. Atkreipkite dėmesį į gleivinės spalvą ir kaip atrodo liežuvis. Toliau ištirkite gūžio sritį tam, kad nustatytumėte jo konsistenciją ir formą, užpildymo maistu laipsnį, gleivių ir antikūnių būvimą. Tam reikia suspausti gūžį tarp nykščio ir smiliaus ir jį apčiupinėti. Aiškiai krentantis į akis baltas, kartais susifermentavęs ir atrodantis, kaip puta, gūžio turinys arba jo kieta konsistencija reiškia gūžio uždegimą. Tai dažnai yra išpurvinto išmatomis lesalo arba vandens vartojimo pasekmė.

Kloaka. Vėliau kruopščiai ištiriama kloakos gleivinė, prieš tai ją sudrėkinus vatos tamponu. Paraudimai, patinimai, skausmas – visa tai uždegimo pasekmė.

Kojos. Galiausiai yra ištiriamos kojos. Sveikas paukštis laisvai juda neiškreiptomis užpakalinėmis galūnėmis. Beto, jo nagai turi būti ne per ilgi. Deformuoti nagai rodo neteisingą paukščio laikymą, nepakankamą laktų skaičių. Jeigu kojų oda gumbuota, raginiai žvyneliai pakelti, o kai kuriose vietose yra epideminė žievelė – tai ženklas, jog paukštis užsikrėtė niežinėmis erkėmis.

Specialiam tyrimui veterinarijos klinikoje paukščio augintojas gali surinkti jo dienos išmatas, kurios negali būti saugomos ilgiau, nei 24 valandas. Jeigu paukštis padvėsė, tai į kliniką reikėtų atnešti jo lavonėli tyrimams. Tai ypač svarbu, jeigu laikote kelis paukščius kartu. Veterinarinėse klinikose imami odos meginėliai, meginėliai iš burnos ertmės, gerklės, gūžio, sekretai iš nosies ir akių. Taip tiriama, ar nebuvo parazitinių, bakterinių, mikologinių ar virusinių ligų. Taip pat imamas kraujas iš dešinės kojos venos.


Pastebėjus ar įtarus ligą, paukštį reikėtų tuoj pat izoliuoti nuo kitų paukščių, patupdant į atskirą karantininį narvelį. Maitinti jį reikėtų tik sausa arba smulkia sudygusia sora, minkštu maistu. Tuo tarpu vaisius ir žaliąją masę duoti negalima. Būtina narvelyje palaikyti reikiamą temperatūrą (tai galima daryti ir naudojant specialią dienos šviesos lempą), o ant dugno patiesti švarų popierių, kad, jei reikia surinkti išmatas, lengviau būtų jas stebėti.

Taip pat skaitykite: Papūgų ligos, Ką daryti, jeigu papūgėlė užsigavo ar susižeidė

Leave a Reply