Žiurkėnus žmonės prijaukino palyginti visai neseniai, todėl naudinga sužinoti, kaip jie gyveno gamtoje, savo natūralioje aplinkoje. Tai padės geriau suprasti ir prižiūrėti žiurkėnus, auginant juos namuose.
Iš pradžių patyrinėkime žiurkėnų kilmę ir aplinką, kurioje jie gyvena. Sirijos žiurkėnai gyvena Viduriniuosiuose Rytuose, sausringoje teritorijoje, kurią sudaro dykuma arba plikos uolos. Didelio skirtumo tarp metų laikų ten nėra. Dienos yra karštos, o naktys šaltos, labai mažai maisto ir vandens. Todėl žiurkėnai šioje teritorijoje yra naktiniai, gyvena po žeme, kad išvengtų karščio dienos metu. Nykštukiniai žiurkėnai kilę iš daug šaltesnių regionų.
Kampbelo (Džiungarijos) žiurkėnai atkeliavo iš Mongolijos, kurioje jie gyvena tarp dykumų ir smėlio kopų. Šioje teritorijoje žmonių labai mažai, tik vasarą gyvena naminių avių augintojai. Vasaros būna labai karštos, o žiemos šaltos. Žiurkėnų kūnas labai prisitaikęs prie tokio klimato, nes visas padengtas kailiuku. Iš urvo jie išlenda tik prieš saulėlydį, ieško sau pašaro 6-7 valandas ir grįžta atgal prieš aušrą. Žiurkėnai patys aktyviausi būna tarp 18-19 val.
Žiemos Baltieji, arba Sibiro žiurkėnai yra kilę iš Sibiro. Klimatas ten ekstremalus, jie gyvena plokščiose stepėse, ant kurių auga trumpa žolė. Žiurkėnai apsigyvena žemės urveliuose tose vietose, kur žemė nenaudojama ir neapdirbta. Žemė yra retai gyvenama žmonių, todėl žiurkėnai jų nebijo. Žiemą, kai būna daug sniego, žiurkėnai gali pakeisti savo kailiuko spalvą į baltą, kad jų niekas nepastebėtų.
Roborovskio žiurkėnai paprastai gyvena daug piečiau, bet taip pat smėlėtoje, plačioje žemėje. Dienomis jie atsibunda vėliau, o patys aktyviausi būna 21-22 valandomis.
Kinų žiurkėnai atkeliauja iš Rytų, kur daugiau populiacijos ir akmenuotų vietų. Šių žiurkėnų dienos rėžimas labiau nepastovus, būna patys aktyviausi vakarais ir naktį. Jie sugeba užlipti į labiau uolėtas teritorijas ir turi trumpas uodegas, padedančias tvirtai laikytis. Klimatas yra šiltesnis ir kinų žiurkėnai nėra taip gerai pripratę prie didelio šalčio.
Skirtingų rūšių žiurkėnų urveliai skiriasi ir priklauso nuo vietovės, kurioje jie gyvena. Sirijos žiurkėnai gyvena iki 2 m gylio urveliuose. Juose yra keli įėjimai, kuriuos žiurkėnai iškasa smėlėtoje žemėje. Urvelio gylis apsaugo žiurkėnus nuo dienos karščio. Iš prigimties jie yra vieniši, atsiskyrę gyvūnėliai. Kiekvienas žiurkėnas turi savo urvelį ir jį supančią teritoriją. Kempbelo žiurkėnai nekasa savo urvelių kietoje žemėje, o mieliau susiranda kitų graužikų iškastus urvelius. Jie prakasa žemę prie įėjimo į urvelį, kad padarytų keletą vertikalių tunelių, skirtų išbėgimui ir ventiliacijai. Jie gyvena originalioje gūžtoje, kurios dydis kaip du žmogaus kumščiai. Prieš atsivedant jauniklių, žiurkėno patelė susuką gūžtą, kurią apkloja džiovinta žole arba avies vilna, jei tik pavyksta tokios rasti. Kinų žiurkėnai turi mažiau vertikalių urvelių, jie dažnai apsigyvena natūraliose ertmėse arba tarpuose tarp uolų, tik dažniausiai su dviem įėjimais. Urveliai yra netoli paviršiaus, todėl kinų žiurkėnai greitai juda ir yra labiau nervingi. Jei jiems kas nors sutrukdo, jie arba pabėgs, arba išliks visiškai ramūs. Roborovskio žiurkėnai turi labai negilius urvelius, dažniausiai tik truputį žemiau paviršiaus su vienu įėjimu.
Sirijos žiurkėnai gyvena po vieną, o jų patelės yra didesnės ir dominuojančios. Jos suvilioja žiurkėnus į savo urvą naudodamos kvapą, o kai susiporuoja išvaro juos iš urvo. Atjunkyti jaunikliai palieka urvą, kai dar būna pažeidžiami ir juos gali užpulti paukščiai bei lapės. Todėl jie yra labai nervingi ir bijo šešėlių, krentančių iš viršaus.
Kampbelo Rusijos žiurkėnai paprastai gyvena poromis.
Žiemos Baltieji žiurkėnai gyvena kitaip. Kiekviena patelė dalinasi tuo pačiu urveliu mažiausiai su dviem žiurkėnais, o tuo tarpu kiekvienas žiurkėnas dalinasi mažiausiai su dviem patelėmis. Kiekviena pora turi tik vieną urvelį, bet kiekvienas iš jų turi atskirą urvelį gyventi su kitu žiurkėnu. Kai ateina laikas poruotis, patelė migruoja iš vieno urvelio į kitą.
Roborovskio žiurkėnai veisiasi tik birželio ir liepos mėnesiais ir atsiveda dvi ar tris vadas.
Visi šie žiurkėnai maitinasi įvairiu maistu, randamu smėlingose vietovėse, kuriose jie apsigyvena. Jie maitinasi daugiausiai žolėmis, sėklomis, taip pat vabalais, žiogais ir kitais vabzdžiais. Žiurkėnai, gyvenantys gamtoje, gali nukeliauti didelius atstumus, kad susirastų sau maisto. Jie dažnai parsineša maisto į savo slėptuves užsikišę pažandės maišeliuose, kad vėliau, kai pritrūks maisto, galėtų maitintis.
Taip pat skaitykite: Žiurkėno laikymas, Žiurkėnų prijaukinimas
