Žinoma, jog patys pirmieji kates prijaukino egiptiečiai. Remiantis kitų šaltinių duomenimis, naminė katė atsirado sukryžminus euro-afrikiečių laukinę katę su džiunglių kate.
Bubasčio mieste (Senovės Egiptas), deivės Bastos kulto centre katės gyveno šventykloje ir jų priežiūra buvo l garbės reikalas, perduodamas iš tėvo sūnui. Kates rūpestingai prižiūrėjo patys šventikai. Šią dievybę garbino Saulės šventykloje Heliopolyje.
Istorijoje aprašyti klastingi pasinaudojimo tokiu egiptiečių kačių garbinimu atvejai. 525 m. prieš mūsų erą persų caras Kambizas, užkariaudamas Egiptą, įsakė sugauti kuo daugiau kačių ir atiduoti jas kariams, kurie panaudojo jas savo apsaugai skyduose. Egiptiečiai nesiryžo kariauti su priešininkais, už kurių skydų šnypštė ir rėkė katės, todėl atsidurdavo nelaisvėje.
Egipte žmones bausdavo mirties bausme už tai, kad tyčia nužudydavo nors ir vieną “šventąjį duonos sandėlių saugotoją”. Netyčinis katės nužudymas buvo laikomas dideliu nusikaltimu.
Finikiečių jūrininkai kates su savimi imdavo į keliones. Naminės katės greitai pradėjo plisti po visą pasaulį. Tikriausiai yra mažai kam žinoma, jog Spartako sukilimo simboliu yra laikomas laisvę mylintis katinas.
Graikai, nesėkmingai kovoję su graužikais padedami gyvačių ir šeškų, šiems tikslams ėmė naudoti kates, kontrabandos būdu atvežtas iš Egipto. Tokiu būdu katės atkeliavo į Apeninus, o vėliau – į Gruzijos ir europietišką rinką.
Britanijoje, į kurią kates, manoma, atvežė romėnai, naminių kačių palaikai rasti namų griuvėsiuose IV a. prieš mūsų erą, o pirmieji rašytiniai atsiminimai apie jas užfiksuoti 936 m., kai Pietų Velso valdovas priėmė įstatymą dėl šių gyvūnų apsaugos. Kates leido saugoti vienuolynuose.
Naujajame pasaulyje pirmieji kačių atvaizdai buvo rasti Peru 400-100 m., vėliau jie tapo pastoviu motyvu juvelyrų dirbiniuose, vis dėl to naminės katės kilmė šioje planetos dalyje vis dar yra mįslė.
Viduramžių pradžioje kačių atsirado tiek daug, kad teko pamiršti apie jų privilegijuotą padėtį. Cerkvės laikė kates blogiu. Jas degino ant laužo, kurstė, žiauriai kankino ir naikino. Netgi atsirado nurodymas įmūryti katę į statomą pastatą. O Elžbietos I karūnavimo metu 1588 m. Anglijoje buvo viešai sudeginta keletas maišų su katėmis.
XVII a. vėl išaugo dėmesys raganavimui ir „raganų medžioklei“, ypatingai Anglijoje. Karalius Džeimsas I parašė knygą apie raganas ir nustatė „raganų paieškos“ trukmę. Kačių persekiojimas persikėlė už Atlanto į amerikiečių kolonijas, kur Masačiūsetso valstijoje 1692 m. vyko demonstracijos prieš raganas ir jų „neaiškius santykius su katėmis“. Mylintiems kates atėjo sunkus metas: jei laikė namuose katę, juos galėjo apkaltinti ryšiais su velniu, todėl kačių teko atsisakyti, o graužikai nedelsiant ėmė naikinti maisto likučius, sukeldami epidemijas, galvijų ir žmonių ligas.
Prasidėjus Atgimimo epochai, naujos humanizmo idėjos paplito ir tarp kačių, suteikiančių namams jaukumo. Jas žmonės pamilo iš naujo. Psichologai pradėjo tyrinėti jų elgesį. Apie kates buvo leidžiamos knygos ir tapomi paveikslai su jų atvaizdu. Užtenka paminėti vos kelias pavardes. Katės užima svarbią vietą tokių įžymybių, kaip Gojos ir Žano Batistos Griozos. Meniniuose kūriniuose buvo naudojama madinga alegorija, katėms priskiriamos žmogaus savybės.
XVIII a. oficialus kačių persekiojimas baigėsi. Žymus felinologas Harrison‘as Weir‘as 1889 m. rašė, jog katė daugelį metų ir amžių kentėjo panieką, piktnaudžiavimą ir žiaurumą vietoj švelnumo ir geranoriškumo; atėjo laikas sukeiti daiktus vietomis. Būtent Harrison‘as Weir‘as nusprendė pradėti rengti kačių parodas, kad būtų „atkreiptas dėmesys į naujas veisles, ženklus ir spalvas“. Jis suorganizavo ir vertino pirmą kačių parodą 1871 m. liepos 16 d. Kristalų dvare Londone, nustatė klases ir „pirmavimo pakopas“, skirtas skirtingoms klasėms. Tuo jis siekė pagerinti išorę (eksterjerą), o svarbiausia – katės likimą.
Mūsų laikais Tarptautinė kačių mylėtojų federacija užregistravo 36 veisles ir apie 40 milijonų naminių kačių. Šie duomenys pildomi ir tikslinami. Griežtos statistikos paprasčiausiai nėra. Tačiau yra nustatyta, jog tose šalyse, kur yra daug kačių, 4-5 šeimoms (maždaug 17 žmonių) tenka bent viena katė.
Be naminių, laukinių ir benamių kačių taip pat egzistuoja ir tikrosios laukinės katės. Jos egzistuoja visuose žemynuose ir stambiose salose, išskyrus Australiją, Naująją Gvinėją, Sulavesi, Antarktidą, Grenlandiją ir Madagaskarą. Laukinių kačių gyvenimo būdas dažniausiai yra pasižymintis prieblanda ir naktinis. Pagrindinis jų maistas yra ropliai, vabzdžiai, žuvys ir paukščiai.
Naminė katė nuo laukinės skiriasi snukučio forma, skeleto išmatavimais, virškinimo sistema, o taip pat ovuliacijos ciklais.
Taip pat skaitykite: Kačių elgesys ir psichologija, Naminės katės kilmė
