Sutinkamos beveik visuose žemynuose, laukinės katės visada savo elgesiu viliojo žmogaus dėmesį. Katinių šeimai priskaičiuojamos apie 35-ios rūšys, be to, tarp jų yra ir aukštos kvalifikacijos plėšrūnų, kurie kaip ir pasiekė evoliucinio vystymosi viršūnę.
Kažkur prieš dešimt milijonų metų jie jau turėjo panašumų su žinduoliais. Viena iš tokių evoliucinių atšakų prasideda grupe gyvūnų, kurie pamažu pakeitė maistą ir iš vabzdžiaėdžių pavirto mėsėdžiais.
Tai miacidai – visų šiuolaikinių plėšrūnų protėviai, kurie atsirado kažkur prieš 50 mln. metų. Miacidai išsaugojo panašumą su savo vabzdžiaėdžiais gentainiais: nedideli, trumpakojai, turintys ilgus kūnus ir siaurus ištiestus snukius. Tačiau jų kaukolė buvo stambesnė, todėl manoma, kad ir smegenys buvo sudėtingesnės. Jie turėjo gerai išlavintą klausą ir regą, o taip pat judėjimą, sujungtą su greita reakcija ir jėga.
Vėliau miacidai tapo dešimties šias laikais egzistuojančių mėsėdžių šeimų protėviais.
Trys šeimos – ausytieji ruoniai, tikrieji ruoniai ir vėpliai – grįžo į jūrą ir iki šiol joje gyvena. Šeimos, kurios liko sausumoje, – meškėniniai, lokiniai, šuniniai, kiauniniai, viveriniai, hieniniai ir katiniai – tapo šiek tiek greitesni ir labiau akyli, nei jų protėviai, išlavino jautresnę klausą ir uoslę.
Prieš 10 mln. metų iš miacidų išsivystė pirmieji katiniai plėšrūnai – diniktisai, kurie sėkmingai prisitaikė prie gyvenimo aplinkos. Jų dydis buvo kaip lūšies ir jie labai priminė šiuolaikines kates, nuo kurių skyrėsi tik tuo, kad turėjo ilgesnes iltis ir mažesnės apimties smegenis.
Trijų šiuolaikinės katinių šeimos atšakų (smulkios katės, stambios katės, gepardai) protėviai – neofelidai. Kartu su neofelidais atsirado taip pat ir peliofelidai, išskiriantys dvi grupes – nimravidus ir senovines kardadantes kates, kurios išgyveno apie 30 mln. metų. Neofelidai vystėsi toliau ir kažkur prieš 20 mln. metų atsirado pseudaleurusas, kuris, kaip savo ūgiui, buvo labai stiprus ir greitas. Taip pat, kaip ir šiuolaikinės katės, jis sugebėjo medžioti smulkesnius gyvūnus.
Pseudaleurusų palikuonys pasidalino į dvi grupes. Į pirmąją įėjo greitų ir lanksčių šiuolaikinių kačių protėviai, o į antrąją – sunkesni ir lėtesni smarkūs gyvūnai, kurie buvo prisitaikę medžioti stambius to meto žolėdžius. Šiai katinių šeimos šakai priklauso ir pats žinomiausias iš visų žinomų iškastinių plėšrūnų – garsusis ledynmečio kardadantis tigras. Pačių stambiausių kardadančių kačių ilčių ilgis buvo didesnis, nei 20 cm. Kai nasrai užsidarydavo, šie du kreivi durklai, išsikišę iš viršutinio žandikaulio, atsiguldavo apatinio žandikaulio šonuose. Įvairios kardadantės katės su tokiomis iltimis išgyveno beveik 40 mln. metų ir išmirė iš karto po gigantiškų žolėdžių (mamutų, mastodontų ir kt.) mirties.
Iš neofelidų išsivystė ir primityvių stambių kačių grupė, kurių atstovas buvo dinofelisas. Jo dydis buvo kaip liūto ir išmirė jis kažkur prieš 1 mln. metų. O štai išgyveno mažiau specializuota katinių šeimos atšaka, kurių palikuonys pamažu ėmė vystytis trimis esminėmis kryptimis: smulkios katės – skirtingų dydžių ir spalvų plėšrūnai (nuo naminės katės iki pumos); stambios katės, tarp kurių liūtai, tigrai, leopardai ir jaguarai. Ypatingą katinių šeimos šaką užėmė gepardai.
Taip pat skaitykite: Kačių elgesys ir psichologija, Kačių kūno struktūros ypatybės
