Author Archives: mypets.lt

Labai svarbu, kad šuo gautų tiek emocijų, kiek jam iš tiesų reikia. Šį poreikį lengva nustatyti pagal tai, kaip šuo reaguoja į naujus dirgiklius, jo fizinio aktyvumo lygį ir bendrą pusiausvyrą. Iš esmės šuo visada turi atrodyti ramus, džiaugsmingas ir į naujus dalykus smalsiai reaguoti, o ne sudirgusiai muistytis išgirdus kiekvieną naują garsą ar pamačius naują žmogų.

Tam, kad šuo jaustųsi normaliai, jam būtina patirti visų 5 jo jutiminių organų stimuliaciją (patiriant įspūdžių iš aplinkos), taip sukuriant jam daugybę emocijų. Šuo, kurio gyvenimas kupinas teigiamų patirčių ir emocijų, jaučiasi sveikas, linksmas, išlaiko susidomėjimą gyvenimu ir sukuria gerus santykius su aplinka, taip pat ir su šeimininku. Skaityti toliau →

Atėjus žiemai ir prasidėjus šalčiams ant kelių susidaro ledo sluoksnis ir šunų šeimininkams neišvengiamai kyla klausimas: „Kaip apsaugoti savo augintinio letenėles?“

Į letenėlių pagalvėlių įtrūkimus ir tarp šuns nagų esančias ertmes besiskverbianti druska gali stipriai sudirginti ir sukelti uždegimą audiniuose, kuris išsivysto į dermatitą (odos uždegimą) ir sunkiai išgyjančias opas.

Pasivaikščiojimų metu stenkitės išvengti šaligatvių ir kelių, apibarstytų druska. Jeigu šuo pradėjo šlubuoti – nuveskite jį ant vejos su švariu sniegu, tai padės atsikratyti sniego su druska, prilipusio prie letenėlių odos. Skaityti toliau →

Tai individualu kiekvienam gyvūnui ir priklauso nuo šuns dydžio, jo veislės, sveikatos. Maži šunys paprastai gyvena ilgiau. Daugelis mažų veislių atstovų išgyvena net iki 20 metų, o senais juos galima vadinti, tik sulaukus 12-14 metų, tuo tarpu kai stambūs šunys pasensta, sulaukę maždaug 6 metų.

Reikia tapti ypatingai atidžiam, kai jūsų augintinis patenka į taip vadinamą „vidutinį amžių“. Šunims-gigantams – tai 5 metai, dideliems šunims – 7, vidutiniams – 8, o mažiems – 10 metų. Kartais lengva padaryti klaidą, nepastebėti sunkios ligos, palaikius ją senyvo amžiaus padariniu. Rimto susirgimo simptomais galima laikyti svorio netekimą, apetito nebuvimą, padidėjusį troškulį, dažną šlapinimąsi, pasunkėjusį kvėpavimą, šlubavimą, išsekimą, chronišką viduriavimą arba vėmimą, blogą burnos kvapą arba dantenų uždegimą. Skaityti toliau →

Pagrindinė problema, iškylanti mokant šunį komandos „Fu“, yra tai, jog sunku sustabdyti šuns skrandžio reakciją. Tam, kad sėkmingai išmokytumėte šunį šios komandos, būkite kantrūs.

Nuo ko pradėti, mokant šunį komandos „Fu, negalima“

Mokymas neimti maisto pradedamas toli nuo įprastos maitinimo vietos ir tomis valandomis, kai šuo paprastai nemaitinamas. Perstatykite dubenį su maistu į kitą vietą ir nuveskite ten šunį. Šuns bandymus paimti maistą iš dubens nutraukite komanda „Fu!“ ir, jeigu komanda nesuveikia, pavadėlio trūktelėjimu. Šį pratimą galima pasunkinti, sustiprinti, patupdžius šunį šalia dubens ir palaikant jį šioje padėtyje. Šuns bandymus pakeisti padėtį, atsistoti šalia lėkštės, nutraukite komanda „Sėdėti!“, ištarta grasinančiu tonu. Jeigu šuo puola iš vietos ir bando šokti prie dubens, duokite komandą „Fu!“ ir staigiai truktelėkite už pavadėlio. Komandos atlikimą bei abejingą požiūrį į dubenį su maistu paskatinkite pernešdami lėkštę į įprastą vietą ir ten maitindami šunį. Skaityti toliau →

Kirminų invazija (invazija parazitologijoje ir epidemiologijoje – tai ksenobiotikų (gr. xenon ‘svetimas’ + bios ‘gyvybė’) įsiskverbimas į subjekto organizmą) yra gana rimtas susirgimas. Priklausomai nuo kirmėlės, įsiskverbusios į gyvūno organizmą, rūšies, invazijas galima padalinti į skirtingas formas pagal susirgimo sudėtingumą. Kartais, kai kuriais kirminų invazijos atvejais, pakanka, kad į organizmą patektų tiktai viena kirmėlė, kuri gali sukelti sunkiausią, o kartais netgi mirtiną susirgimą. Tokiais atvejais būtina skubi dehelmintizacija ir tolesnės profilaktinės dehelmintizacijos, reguliariai kartojamos 3 arba 6 mėnesius. Skaityti toliau →