Ausys – tai vienas svarbiausių kačių bendravimo instrumentų. Jas judinti padeda maždaug 20-30 raumenų, kurie leidžia katei pasukti ausis 180˚, judinti vieną ausį, nejudant kitai, ausis sukioti, pakelti ir prispausti prie galvos.
Kai kurios laukinės katės, pavyzdžiui, lūšis, turi labai trumpą uodegą, todėl jos yra netekusios vieno iš išraiškingiausių bendravimo metodų. Šį trūkumą kompensuoja plaukų kuokšteliai ant ausų, kurie akcentuoja lūšies judėjimą, suteikdami jam ypatingą išraiškingumą. Nedideli kuokšteliai ant ausų išliko ir pas namines Abisinijos kates.
Patenkintos, ramiai tupinčios katės ausys paprastai „žiūri“ tiesiai ir šiek tiek pakreiptos atgal. Atsiradus mažiausiam garsui arba judesiui ji pakreipia ausis į priekį ir aukštyn, bei, specialių raumenų, esančių ant kaktos, pagalba, pasiruošia budriai klausytis. Tai šiek tiek primena tai, kaip mes, bandydami susikaupti, suraukiame antakius. Jeigu ausys ima virpėti arba sukiotis iš vieno šono į kitą, tai gali reikšti tai, kad katė dėl kažko susirūpinusi arba bando įsiklausyti į nesuprantamą garsą.
Jeigu susirūpinimas auga, katė atitraukia ausis šiek tiek atgal ir žemyn, prispausdama jas prie galvos. Katė tai demonstruoja pavyzdžiui tada, kai prie jos krepšio artinasi savimi pasitikintis šunelis. Tereikia jam prisiartinti pavojingu atstumu ir katė prispaudžia ausis prie galvos. Jos praktiškai guli vienoje linijoje su pakaušiu, o galva tuo pačiu metu linksta vis žemiau ir beveik pasislepia pintinėje – lyg katė tikėtųsi, kad pavojinga būtybė pames jas iš akių ir nueis šalin. Tokiu elgesiu katė demonstruoja pavaldumą: ji bando tapti kuo labiau nepastebima, tiesiog nematoma, kad išvengtų galimo užpuolimo.
Taip pat skaitykite: Kačių kūno kalba: kūno pozos, Katės akių kalba
