Pasivaikščiojimai yra labai reikalingi mūsų augintiniams. Šunelis, būdamas užrakintas, tampa mieguistas, silpnas, praranda apetitą, arba atvirkščiai, pradeda storėti. Nuo užsitęsusio sėdėjimo šiltoje patalpoje šuns kailiukas pradeda retėti, jo šeriai pasklinda visose patalpose ir šėrimosi laikotarpis užtrunka daug ilgiau. Tai ypač kenkia toms šunų veislėms, kurios apdovanotos gamtos storu kailiuku. Neretai nuo ilgalaikio judėjimo apribojimo pagenda šuns charakteris – jis tampa nervingas, neklauso jūsų komandų.
Esminės taisyklės
Negalima šuns dresuoti ir duoti įvairių komandų, kol jis neišsilanksto lauke. Pasivaikščiojimų metu šuniui būtinai reikia skirti pratimų fiziniam apkrovimui. Kalbama ne vien apie jauno šunelio kūno stiprinimą, bet ir apie jo fizinį pasirengimą įvairiapusiškam darbui. Po kiekvieno pasivaikščiojimo šuo turi jausti nuovargį. Tam gerai būtų su juo pabėgioti, priversti įveikti kliūtis, plaukioti.
Pasivaikščiojimas – puikus būdas užmegzti ryšį
Išeikite pasivaikščioti su savo šuniu kaip įmanoma dažniau, užsiimkite juo pasivaikščiojimų metu ir būsite tikri, jog jūsų augintinis išaugs visiškai sveikas. Pasivaikščiojimai – geriausias būdas užkariauti jūsų augintinio širdį ir sukurti su juo pastovų psichologinį ryšį.
Pasivaikščiojimų metu šuniui reikia suteikti visišką nepriklausomybę. Tegul jis užsiima savo reikalais jums prižiūrint. Netyčia „pasimesti“ leidžiama. Užtenka užeiti už medžio arba pasislėpti ir jūs pamatysite, kaip šuo ims jūsų ieškoti, net jeigu tuo metu užsiima savo reikalais. Tokie „pasimetimai“ yra būtini tam, kad jaunas šuo išmoktų sekti jūsų buvimo vietą. Patys greitai pastebėsite, kad jau ne jūs eisite ieškoti nežinia kur nubėgusio šuns, o jis pats laikas nuo laiko jums primins apie save.
Kodėl šuniui svarbu eiti pasivaikščioti būtent su savo šeimininku?
Užmegzti kontaktą šeimininkui su šuniu padeda bendri pasivaikščiojimai, kaip ir šuns šėrimas, kuris turėtų būti tik šeimininko pareiga. Jos atsisakyti galima tik išimtiniais atvejais. Ypatingai draudžiama leisti eiti pasivaikščioti su mažu šuniuku vaikams. Jie dar nesugeba tinkamai kontroliuoti šuns ir stebėti jo elgesio.
Šunys dažniausiai pasimeta eidami pasivaikščioti su vaikais. Tai galima paprastai paaiškinti: šuns šeimos hierarchijoje vaikas atsiduria paskutinėje vietoje. Vaikas šioje hierarchijoje yra šalia šuns arba netgi dar žemiau. Todėl šuo mažiausiai linkęs klausyti vaiko, nors ir džiaugsmingai su juo žaidžia. Vėliau savo nepaklusnumą šuo pradeda demonstruoti ir su kitais šeimos nariais einant pasivaikščioti. Visa tai gali baigtis tuo, jog savo šuns jūs nebekontroliuosite ir nebesuvaldysite. Tai labiausiai paplinta tarp patinų.
Laikymas voljere
Kai kurie užmiestyje gyvenantys šeimininkai yra linkę laikyti savo šunis voljeruose. Esą toks grūdinimas išeis šuniui į naudą: jo kailis taps šiurkštesnis, ir šuo taps ištvermingesnis, tačiau laikant voljere prarandama šeimininko psichologinė įtaka savo šuniui. Voljere laikomi šunys visada emociškai skurdesni, kvailesni, sunkiau įsisavina dresūros elementus. Taip pat ir jūs savo ruožtu prarandate galimybę geriau pažinti savo augintinį.
Stiprus psichologinis žmogaus poveikis šuniui, laikomam bute, yra neginčijamas. Kuo daugiau laiko jūsų šuo praleis su namiškiais, tuo jis taps supratingesnis ir protingesnis. Todėl patarimas būtų toks: nenuskriauskite patys savęs, neatsisakykite bendravimo su savo augintiniu džiaugsmo. Tai neabejotinai vėliau atsipirks.
Ilgi pasivaikščiojimai ir kelionės
Šunų šeimininkai dažnai klausia, ar galima kartu su savimi pasiimti savo augintinį už miesto, į turistinį žygį ir į pasivaikščiojimus po mišką. Atsakymas būtų vienareikšmis: būtinai. Šuneliui ir jaunam šuniui tokios išvykos atneša daug naudos ir ne vien dėl fizinės būklės. Jis išmoksta suvokti savo vietą palapinėje, kaimo trobelėje, išsivysto jo elgesio „kodeksas“ mašinoje, traukinyje, viešosiose vietose. Jis išmoksta nereaguoti į triukšmą pilnose žmonių gatvėse ir automobilyje. Tokias išvykas reikia aktyviai išnaudoti, kad šuo išmoktų teisingai elgtis su kitais naminiais gyvūnais: avimis, ožkomis, vištomis ir kitais naminiais gyvūnais. Šunelis palaipsniui išmoksta nebijoti aukštos žolės, krūmų, vandens.
Tokie pasivaikščiojimai gali labai daug duoti auklėjant jūsų šunį, tačiau su viena sąlyga. Jį būtinai reikia prižiūrėti, netgi dar daugiau, tokių išvykų metu jūs turite pasišvęsti šuns auklėjimui, nors ir paaukodami savo pasivaikščiojimo malonumą.
Taip pat skaitykite: Sezoninės problemos, Šunų elgesys visuomenėje
