Lojimas
Pats paprasčiausias daugumos šunų veislių skleidžiamas garso signalas yra lojimas. Šuo loja pirmiausia tais atvejais, kai jo nuotaikoje pasireiškia nepatiklumo, baimės ir agresijos derinys. Kuo agresyviau yra nusiteikęs šuo, tuo lojimo garsas yra žemesnis; kuo daugiau jis jaučia susivaržymo ir baimės, tuo garsas aukštesnis.
Šuo, kuris nejaučia nerimo, nepradės loti, išskyrus tuos atvejus, kai lojimas išsprūsta kaip susijaudinimo reakcija, susijusi su džiaugsminga nuotaika arba tuomet, kai šuo yra tokios būsenos, kuriai būdingas lojimas. Tokias būsenas sukelia, pavyzdžiui, medžioklė, kurios metu tenka susekti greitai judantį paukštį arba aploti sugautą grobį. Na ir, aišku, šuo loja tose situacijose, kai lojimas jam atneša tiesioginę naudą: taip gyvūnas labai lengvai suvokia, kad lojimu galima atkreipti į save dėmesį ir tuo pačiu patenkinti kokį nors poreikį.
Urzgimas
Šuo, urzgiantis žemu balsu, taip išreiškia agresyvią būseną, kuriai charakteringas beveik visiškas baimės jausmo nebuvimas. Bet urzgimas dar nereiškia, kad gyvūnas būtinai puls. Netgi atvirkščiai – urzgimas dažniausia pasireiškia tais atvejais, kai šuo išties yra labai agresyvus, bet taip vadinami „socialiniai kompleksai“ neleidžia jam pulti ir sukandžioti priešininko. Šiuo atveju urzgimą galime laikyti savotišku „arogancijos“ išreiškimu, kurio objektu pirmiausia tampa „nedraugas“, kuris yra šalia, bet kuris nesukelia baimės. Jeigu šuo vis dėlto puola į muštynes, tuomet urzgimas pereina į garsą, kuris labai primena lojimą, nors yra šiek tiek kitoks.
Spiegimas
Būdamas jam nemaloniose situacijose šuo ima spiegti. Tais atvejais, kai gyvūnas aktyviai siekia atlikti kokį nors sau malonų poelgį, bet dėl kažkokių priežasčių tai nepavyksta arba jam kažkas sutrukdo, šuo ima spiegti arba inkšti, o kartais ir loti.
Staugimas
Vilkas staugia gana dažnai ir pačiais įvairiausiais atvejais, ko negalima pasakyti apie šunį. Pagrindinė vilkų staugimo paskirtis – tai signalas vieno pulko nariams, kai jie medžioja grobį atskirai, susiburti draugėn. Šuo loja būdamas liūdnas tikriausia dėl vienatvės. Jeigu gyvūną uždarysite kambaryje, tai jis gali imti staugti, beto, gana garsiai ir, kaimynų nepasitenkinimui, tai gali trukti daugybę valandų. Bet reikėtų atminti, kad šitoks staugimas nereiškia, kad šeimininkai blogai elgiasi su šunimi. Netgi atvirkščiai – tai rodo stiprų šuns prisirišimą prie šeimos. Įprotį staugti nepavyks išmušti baudžiant. Nuo to tik nukentės šuns santykiai su šeimos nariais. Šuo, paliekamas vienas namuose, pamažu pripranta prie vienatvės ir neužilgo nustoja ilgėtis. Tiesa, jam atsidūrus neįprastoje vietoje, siekis staugti gali pasireikšti vėl, net jeigu savo namuose šuo to daugiau nebedaro.
Dauguma šunų, tokie, kaip bokseriai, kurie turi savotiškus trumpus snukius, kvėpuodami leidžia garsus, kurie nėra priskiriami signalams, kuriuos šuo naudoja, pasireiškus instinktams. Šunys, kuriems neteko bendrauti su bokseriais, gali tai laikyti priešiškumo ženklu arba tiesiog nustebti dėl tokių nesuprantamų garsų.
Šunys gana dažnai dūsauja. Prieš įsitaisydamas pailsėti šuo apsuka kelis ratus ir netgi gali letena pakrapštinėti savo guolį – tai instinktyvus elgesys, kurio pirminė paskirtis yra padaryti miegojimo vietą pakankamai lygią ir minkštą. Patogiai atsigulęs šuo atsidūsta. Šuo, kuris labai susidomėjęs kažko laukė, bet taip ir nesulaukė, taip pat išleidžia gilų atodūsį.
Dauguma šunų knarkia, o beto, ir labai garsiai. Ypatingai kalbant apie senus šunis. Į vieno šuns knarkimą, kad ir labai garsų, kitas šuo beveik nekreipia dėmesio. Gali nebent parodyti trumpalaikį susidomėjimą.
Taip pat skaitykite: Šunų bendravimas, Kas yra šuo
