Plaukimas – tai instinktyvus veiksmas, ir atsidūrus vandenyje, bet koks šuo bando plaukti. Bet reikia žinoti, kad šunys su trumpomis kojomis, šunys su sutrumpintu snukiu, per sunkia krūtinės lasta ir lengva užpakaline dalimi plaukti nemoka arba gali laikytis vandenyje labai trumpą laiką.
Mokyti šunį plaukti gali treneris arba pats šeimininkas. Svarbu, kad pastarasis suprastų, jog rezultatas reikalauja nuolatinio ir sistemingo darbo. Kai kurie savininkai yra pasiruošę tokiam darbui, net jei jie supranta, kad gyvūnas negalės jų pradžiuginti olimpiniais rezultatais.
Plaukimo nauda šunims
Reguliarus plaukimas sustiprina šuns kaulų ir širdies-kraujagyslių sistemas, vysto krūtinės ląstą ir atstato kvėpavimo sistemą, o tinkamai atliekant technikas, plaukimas apima visas raumenų grupes, tolygiai jas apkraudamas ir tonizuodamas.
Dar vienas didžiulis šios veiklos privalumas – ištvermės ir pasitikėjimo savimi ugdymas. Laiko leidimo įvairovė pasivaikščiojimo metu taip pat ugdo naminio augintinio intelektą ir atsparumą stresui.
Kada pradėti mokymą?
Šunį pratinti prie vandens reikia jau nuo mažens. Bet ne anksčiau, kaip 3 mėnesių šuniuką – tik po to, kai padaryti visi skiepai ir kai bus sezonas patekti prie tvenkinio. Savininko užduotis – sužadinti šuns malonumą nuo maudynių.
Treniruojami tik sveiki ir paskiepyti šunys, be odos pažeidimų. Neseniai pasveikusiems šunims rekomenduojama susilaikyti nuo maudynių, kadangi net menkiausias peršaldymas susilpnins imunitetą, taip pat kalytėms, neščioms šeštą ar daugiau savaičių.
Pageidautina, kad šuo mokymo metu visiškai pasitikėtų treneriu ir suprastų komandas „Šalia“ ir „Aport“. Tai labai pagreitins tikslo siekimą.
Pasiruošimas mokymui ir baimių įveikimas
Prieš treniruotę reikia parinkti tinkamą vietą. Tai turi būti švarus ir pagal galimybę be žmonių krantas su tolygiu nusileidimu.
Pradėti geriausia nuo pasivaikščiojimo vandens telkinio pakrante. Stebėkite savo šunį ir įvertinkite jo susidomėjimą vandeniu. Iš esmės, kiekvienas šuo mėgsta vandenį, netgi tas, kuris negimė plaukiku. Bet jeigu šuo privedamas prie vandens telkinio pirmą kartą, visada yra nedidelė tikimybė, kad jis bijos į jį įeiti. Daugelis šunų, kurie bijo įeiti į vandenį, iš tikrųjų nori tai padaryti. Jie blaškosi pakrantėje, vos sušlapinę letenas, loja ant šeimininko ir vizgina uodega, elgiasi jaudinančiai ir žaismingai. Jeigu šuo rodo susidomėjimą, uosto vandenį, bando gerti arba net įeina trumpam, paskatinkite jį skanėstu ir parodykite, kad jums tai patinka.
Sekantis žingsnis – įeikite į vandenį netoli kranto ir pakvieskite šunį. Jeigu ji atėjo, vėl pagirkite. Jeigu šuo bijo ir nedrįsta įeiti į vandenį, paskatinkite jį, prisiviliokite skanėstu arba žaislu. Jokiu būdu netempkite šuns į vandenį jėga. Geriausia, jeigu su jumis pasivaikšto šuo, kuris moka ir mėgsta plaukti. Linksma kompanija ir kito šuns pasitikėjimas savimi veikia geriausiai.
Mokymas plaukti reikalauja dėmesio ir išmintingo požiūrio
Įveikus vandens baimę, jeigu tokia buvo, šuo greitai apsipranta seklumoje: pradeda žaisti su šeimininku, atneša mestą į vandenį kamuolį, savarankiškai plaukdamas iki jo.
Daugelis šunų, kurių nemokė plaukimo technikų, jas atlieka neteisingai, netgi jeigu turi įgimtų gabumų. Kaip taisyklė, savamoksliai naudoja tik priekines letenas. Nuo to, jie greitai pavargsta ir taško vandenį į šonus. Kuo anksčiau gyvūną išmokyti teisingos technikos, tuo lengviau jis įsisavins.
Dažniausiai šeimininkas prilaiko šunį po pilvu ranka ir taip juda palei krantą, leisdamas jam įgauti pasitikėjimą vandenyje ir suprasti, kaip teisingai dirbti letenomis. Po to gyvūną galima kviesti gylyn paskui save, arba mestą daiktą.
Ilgalaikėse treniruotėse svarbu neperšaldyti šuns. Pastebėjus lengvą drebulį, užsiėmimą reikia baigti.
Po maudymosi
Jeigu treniruotė vyko vėjuotu oru, šunį reikia nušluostyti sausu rankšluosčiu, ypač ausis, kadangi šlapi jie labiausiai pažeidžiami nuo vėjo. Jeigu šalia vandens telkinio tanki augmenija, būtina apžiūrėti gyvūno odą dėl erkių. Taip pat reikėtų apžiūrėti letenas dėl įpjovimų ir pradūrimų. Grįžus namo, šunį reikia išplauti šampūnu, net jeigu neabejojama dėl tvenkinio švaros, kuriame vyko maudynės.
Nuo ilgo buvimo vandenyje ir ploviklių poveikio šuns oda gali išsausėti. Siekiant išvengti sausų plotų sudirginimo, juos tepa sėmenų ar moliūgų aliejumi.
Šeimininkas turi objektyviai įvertinti savo šuns galimybes, įskaitant veislę arba kitus fiziologinius rėmus ir nereikalauti iš jo per daug. Treniruočių visuma turi įtvirtinti įgūdžius, kai šuo penkis-septynis kartus atneš daiktą, mestą kuo toliau, be aiškaus nuovargio. Kai kurioms veislėms užteks ir dviejų tokių užduočių atlikimo.
Kad ir kaip gerai šuo susidorotų, pernelyg apkrauti nėra prasmės, jeigu įgūdžiai nebus išnaudojami profesionaliai. Tik nedidėlės ir vidutinės apkrovos teigiamas veiks šuns emocinę būseną, už tai jis bus dėkingas.
Taip pat skaitykite: Per dažno šuns lojimo problema, Išsiskyrimo baimė
