Šunys yra bendravimo meistrai. Kartais tam, kad padarytų išvadą, jiems prireikia vos sekundės dalies. Šunys „kalba“ beveik visą laiką, bet, deja, jų šeimininkai dažnai nesupranta, ką jų keturkojai draugai nori pasakyti. Didelė priežastis, nulėmusi puikius bendravimo įgūdžius, yra tai, kad šunys – gyvūnai, įpratę gyventi grupėse, kartu medžioti, veistis ir saugoti vieni kitus.
Pirmas naujai gimusių šunelių bendravimo pasireiškimas, atsirandantis iškart atsivėrus akytėms kažkur 14-tą gyvenimo dieną, yra uodegos vizginimas. Uodegos vizginimas dažnai klaidingai suprantamas kaip džiaugsmą reiškiantis ženklas. Tokio pirmo uodegos vizginimo paaiškinimas būtų toks: maži šuniukai, žysdami motinos pieną, ima konkuruoti su broliais ir seserimis dėl geresnės vietos. Kai šuniukas randa geriausią vietą, jis bijo, kad gali būti nustumtas šalin, todėl ima vizginti uodegą. Taigi nereikia net sakyti, kad toks vizginimas atsiranda ne iš džiaugsmo, o labiau iš nerimo. Suaugę šunys ir toliau bendrauja, naudodami uodegą, nesvarbu, kokio ilgio ji bebūtų. Šunys, kurie uodegos neturi, gali vilioti visą pasturgalį. Uodegos pagalba galima pasakyti daugybę žodžių net nepraveriant burnos. Uodegos vizginimas gali reikšti jaudulį, nerimą ar stresą. Aukštai iškelta uodega rodo pasitikėjimą savimi, o žemai nuleista ar pakišta po kojomis – baimę.
Aiškiausiai matomi šunų bendravimo signalai yra ausų, snukio ir uodegos pasukimai, nosies apsilaižymas, akių mirksniai, žiovavimas ir įvairūs garsai. Natūralus išgyvenimo instinktas verčia gyvūnus, gyvenančius grupėse, gebėti įvertinti visos grupės elgseną ir savo grobio elgseną. Pirmiausiai, kai susitinka du nepažįstami šunys, dalis įprasto jų bendravimo susideda iš eilės tam tikrų pozų, kuriomis „kalbama“ su savo naujuoju draugu. Daug matę šunų augintojai žino, kad geriausias būdas supažindinti du šunis yra neutralioje teritorijoje ir paleidus juos nuo pasaitų, kurie tik sukelia įtampą. Tipiškai tokioje situacijoje šuo ramiai stovės atokiai, leisdamas kitam šuniui stebėti jį ir jo judesius. Kūno pasukimas šonu ir nežiūrėjimas tiesiai į naują šunį padeda juos abu nuraminti. Artėja šunys dažniausiai ne tiesiai, o darydami nedidelį lanką. Tai taip pat padeda išlaikyti stabilias emocijas. Šunys, turintys gerus bendravimo įgūdžius, gali lyžtelti savo nosį, pasukti šonu galvą, nesmarkiai vizginti uodegą ar nusižiovauti, rodydami, kad yra nusiteikę taikiai. Žaismingi nusilenkimai, bėgiojimas ratu, lėtas artėjimas ar uostinėjimas tapo įprastos susipažinimo procedūros dalis. Mažesnį draugiškumą rodo tiesi stovėsena, pasišiaušę nugaros plaukai, jaudulingas ritmiškas lojimas, šokinėjimas ir trepsėjimas priekinėmis letenomis į žemę. Vadovaujančio šuns judesiai, reiškiantys dominavimą yra jo galvos uždėjimas ant kito šuns kaklo ar nugaros, bei užšokimas ant šuns, nesvarbu, kokios lyties jis bebūtų.
Teritorijos ženklinimas irgi yra būdas parodyti kitiems šunims, kas čia šeimininkas. Tam šunys šlapinasi ant vertikalių objektų. Tas šuo, kuris sugeba paženklinti vertikalų objektą aukščiausiai, įgauna didžiausią įtaką. Dažnai galime pamatyti, kaip maži šunys pakelia koją šlapindamiesi taip aukštai, kad vos nepargriūva; šie, kaip atrodytų, mažyliai, turi autoritetą savo kaimynystėje. Dominuojantys šunys taip pat po to, kai nusilengvina, ima kapstyti žemę tam, kad paliktų savo kvapą. Šunys prakaituoja pro letenas, taigi, energingai kasdami, jie, tiesiogine prasme, įkasa savo kvapą į žemę. Dažnai manoma, kad taip besielgdami šunys bando paslėpti šlapimą ar išmatas žemėje, kaip tai daro katės, bet iš tiesų tai tiesiog yra vienas iš šunų komunikavimo tarpusavyje metodų.
Kai žmonės išmoksta suprasti šuns elgseną, bendravimas tarp jų pasiekia aukščiausią tašką. Didžioji dalis konfliktų, kylančių tarp žmonių ir šunų, atsiranda dėl to, kad skiriasi mūsų protiniai ir psichologiniai suvokimai. Kai mažo šunyčio šeimininkas pagauną jį besišlapinantį ant virtuvės grindų ir sušunka: „Ne!“ šeimininkas mano, kad pasakė: „Nedaryk to čia, daryk tai lauke“, kai tuo tarpu šunelis suvokia: „Nesišlapink. Iš viso niekur!”
Mes galime išmokti iš šunų, kad jeigu mes artinamės, o jie lyžteli nosį, mums reikėtų atsitraukti arba artėti lėčiau. Jeigu, besiartinant, šuo pasuka galvą ir nuveda žvilgsnį nuo mūsų, tai gali būti signalas, kad jam labiau patiktų, jei mes pasiliktumėme atokiau nuo jo. Jei, glostant šunį, jis staiga įtempia raumenis, reiškia, glostymo jam jau pakako. Dažnai neteisingai suvokiamas šuns elgesys, jam atkišant pilvą ar rodant dantis. Didžioji dalis šunų šeimininkų suvokia pilvuko atkišimą kaip prašymą jį pakasyti. Nors taip yra rodomas paklusnumas, mes vis tiek pasilenkiame ir pilvuką pakasome. Iš tiesų šuo šitaip sako: „Aš pasiduodu“, kas reiškia: „Prašau, eik šalin ir nebekasyk manęs“. Šunys išmoksta naudoti savo kūno kalbą siekdami iš mūsų dėmesio, bet tai neturi būti skatinama, nes jie gali išmokti ko nors iš mūsų reikalauti ar netinkamai elgtis.
Kai šuo rodo dantis, tai nereiškia nieko gero, nes lūpos atviepimas yra refleksinė reakcija prieš planuojamą įkandimą. „Paklusnumo šypsena“ – tai terminas, naudojamas šunims, kurie, nereikšdami agresijos, rodo dantis. Tokia šypsena dažnai atsiranda, kai šuo yra dėl kažko susijaudinęs. Bet štai jautrūs, nervingi šunys tikrai nesišypso. Toks elgesys labiau reiškia baimę, o ne draugiškumą.
Mokykitės kalbėti šuniškai ir mylėkite savo šunį, nes, nesvarbu, kaip stipriai mes besistengtumėme, jie tikriausiai dar negreitai išmoks kalbėti lietuviškai.
Taip pat skaitykite: Kas yra šuo, Šuniški pokalbiai
