Kai kurios šuns kailio ypatybės
Šuns kailis yra sudarytas iš dviejų pagrindinių plaukų tipų – šiurkštesnių ir ilgesnių apsauginių plaukų ir trumpų, minkštų – poplaukio. Plaukai auga iš plaukų maišelių, esančių odoje. Į plaukų maišelius atsiveria riebalinių liaukų latakas. Jų sekretas – riebalai – padengia šuns odą ir kailį. Riebalinis sluoksnis apsaugo kailį nuo išdžiūvimo ir per didelės drėgmės. Jis turi ir baktericidinių savybių. Plaukas išauga iki tam tikro ilgio, žūva ir yra išstumiamas iš plauko maišelio jį pakeičiančiu nauju plauku. Šis procesas vyksta be perstojo visame šuns kūne, todėl didžiąją metų dalį sveiko šuns kailis atrodo tolygiai. Du kartus per metus šunų organizme vyksta „masinis“ kailio pakeitimas – šėrimasis. Šis procesas reguliuojamas hormonais ir yra susijęs su sezoniniais aplinkos temperatūros ir dienos šviesos ilgumo pokyčiais. Jeigu šuo šeriasi nesustojant – tai, tikriausiai, yra susirgimo simptomas. Šiuo klausimu geriausia pasikonsultuoti su veterinaru.
Skiriami šeši pagrindiniai šunų kailio tipai. Skirtingų tipų kailio priežiūra yra skirtinga.
Pirmasis tipas – „įprastas“ kailis.
Tai vidutinio ilgumo ir tankumo kailis. Tokį kailį turi, pavyzdžiui, laikos, vokiečių aviganiai, špicai, labradorai. Šie šunys valomi šepečiu, o uodega ir karčiai iššukuojami šukomis. Šėrimosi metu galima naudoti šukas pūkams arba vielinį šepetį tankiais šeriais. Galima šunį pripratinti prie dulkių siurblio, kuris puikiai pašalina nereikalingą kailį. Šunis su „įprastu“ kailiu dažniausiai maudo vieną arba du kartus per metus, po šėrimosi, o visu kitu laiku, esant reikalui, valo šepečiu.
Antrasis tipas – ilgas kailis.
Jį su pasididžiavimu nešioja tokių veislių atstovai, kaip afganų kurtai, koliai, spanieliai, seteriai ir kiti. Šį kailį būtina kasdien šukuoti retu šepečiu. Kuo dažniau jūs šukuosite tokį kailį, tuo geriau.
Be šukavimo, ilgą kailį dar būtina trumpinti ant letenų, palyginama ant ausų ir aplink ausis, ten, kur jis dažnai išsipurvina ir susivelia į gniužulus. Kiekviena ilgakailių šunų veislė reikalauja ypatingos kailio priežiūros, todėl detalesnes rekomendacijas geriausia gauti iš veisėjo.
Trečiasis tipas – lygus kailis
Lygiakailių šunų (dobermanas, taksas) poplaukis minimalus, todėl šėrimosi metu geriausia jį iššukuoti masažinėmis arba pagamintomis iš šėrių šukomis (panašiomis į šepetį drabužiams), pūkinės šukos čia netinka. Kuo trumpesnis kailis, tuo lengviau jį prižiūrėti. Bet nereikėtų galvoti, kad lygų kailį turintys šunys nesišeria: jeigu kailio neiššukuosite, ant kilimų jo susirinks pakankamai daug.
Ketvirtasis tipas – nesišeriantis garbanotas kailis.
Tokį kailį nešioja pudeliai, bedlingtonai, keribliuterjerai. Šiuos šunis reikia reguliariai kirpti ir maudyti, maždaug kartą per du-tris mėnesius. Jeigu kailio specialiai nestebėsite, jis negalės atsinaujinti ir susivels į gniužulus. Šunelis pirmą kartą kerpamas 14-15 savaičių. Reikia nuo pat mažens pripratinti šunį prie šios procedūros.
Penktasis tipas – šiurkštus kailis.
Šis, tikriausiai, yra pats sudėtingiausias kailio tipas, kalbant apie priežiūrą. Tokį kailį turi didžioji dalis terjerų – erdelio terjerai, foksterjerai, taip pat – šnauceriai. Šiurkštų, į vielą panašų kailį reikia pešioti arba kirpti specialios mašinėlės pagalba. Plaukų pešiojimas vadinamas trimingu (kilęs iš angliško žodžio trim – sulyginti, sutvarkyti). Ši procedūra reikalauja laiko, įgūdžių, bei kantrybės iš šuns ir iš jo savininko.
Šeštasis tipas – netipinis kailis.
Tokį kailį turi kelios egzotiškos veislės, pavyzdžiui, puliai arba šniuriniai pudeliai. Tokių veislių šunų priežiūra reikalauja specialisto dėmesio ir konsultacijos su veisėju. Netgi beplaukės veislės, kaip Meksikos beplaukis šuo, reikalauja reguliaraus lengvo valymo.
Šukavimas
Šukavimas – tai pati dažniausia ir paprasčiausia procedūra. Šukuoti ir iššukuoti reikia praktiškai visų veislių šunis (išskyrus kai kurias egzotines veisles). Netgi jeigu šuo jums atrodo ganėtinai švarus, netingėkite šukuoti jį kas dieną nors po 10-15 minučių. Jūs ne tik nuvalote nuo kailio purvą ir dulkes, bet ir masažuojate šuns odą, pagerindami jos kraujo apytaką. Kiekvienam šuns kailio tipui naudojamas jam skirtas šepečio tipas.
Bet koks šuo, išskyrus trumpaplaukį, pradedamas šukuoti retomis šukomis, kad būtų iššukuoti gniutulai ir susivėlęs kailis. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ilgam kailiui ant ausų (spanieliai, seteriai), ant snukio (šnauceriai, kambariniai šunys) ir ant užpakalinių letenų („kelnės“). Paskui paimkite šepetį tankiais šeriais ir dar kartelį iššukuokite kailį ant ausų, snukio, ant gerklės, po uodega, ant letenų ir už ausų. Šiose vietose kailį galima atsargiai patrumpinti bukanosėmis žirklėmis, jeigu tai neprieštarauja standartams (pavyzdžiui, negalima nukirpti kambarinių šunų ir terjerų „kirpčiukų“, nes jie puikiai mato pro stangrią kailinę uždangą, o jeigu ją pašalinsite, šuns regėjimas gali sutrikti).
Valymas šepečiu
Po to, kai kailis jau iššukuotas, nuvalykite šunį šepečiu, vesdami juo „per kailį“, t.y., plaukų augimo kryptimi: nuo galvos per nugarą ir šonus iki letenų. Iškritusius plaukus iš kailio ir šonų galima išpešioti, pravedant ranka prieš plauką tiesiu smiliumi ir nykščiu arba naudojant šepetį-pirštinę (tokiu šepečiu pravedama per kailį plaukų augimo kryptimi).
Pūkų šepetys su tankiais išlenktais dantukais naudojamas nuo „įprastą“ kailį turinčių šunų (vokiečių aviganiai, laikos ir kiti) pašalinant mirusius plaukus. Beto, jį naudoja profesionalūs kirpėjai kurdami „modelinius“ kirpimus. Ilgaplaukėms veislėms, tokioms, kaip kolis, toks šepetys netiks.
Kad pašalintumėte nukritusius kailio gniužulėlius arba susivėlusius plaukus, naudokite specialias tam skirtas šukas. Tai šukos, kurių dantukai turi aštrius šonus, kurie nukerpa ir išpainioja gniužulus.
Taip pat skaitykite: Sezoninės problemos, Šuns letenėlių priežiūra
