Šunų viešbutis

Kaip išmokyti šunį netraukti pavadėlio?


Warning: Illegal string offset 'status_txt' in /var/www/vhosts/mypets.lt/httpdocs/wp-content/plugins/share-and-follow/share-and-follow.php on line 1997

Warning: Illegal string offset 'status_txt' in /var/www/vhosts/mypets.lt/httpdocs/wp-content/plugins/share-and-follow/share-and-follow.php on line 2009

Warning: Illegal string offset 'status_txt' in /var/www/vhosts/mypets.lt/httpdocs/wp-content/plugins/share-and-follow/share-and-follow.php on line 1997

Warning: Illegal string offset 'status_txt' in /var/www/vhosts/mypets.lt/httpdocs/wp-content/plugins/share-and-follow/share-and-follow.php on line 2026

Šunis reikia mokyti vaikščioti pririštus už pavadėlio. Juk jie gimsta nežinodami, kad neturi traukti pavadėlio ar vilktis kažkur užpakalyje. Kartais labai sudėtinga išmokyti keturkojį eiti greta, nes jis negali nustygti vietoje vien tik pagalvojęs, kad tuoj eis į lauką pasivaikščioti ir galės daryti ką tik panorėjęs.

Yra daugybė būdų, kaip išmokyti šunį eiti pririštam už pavadėlio ir jo netempti. Taip pat yra kelios pagrindinės taisyklės, kurių turėtumėtės laikytis, kad, nesvarbu kurį metodą bepasirinktumėte, jis būtų veiksmingas:

  • Kol jūsų šuo nenustos tempti pavadėlio pasivaikščiojimų metu, kiekvieną išėjimą į lauką laikykite pamoka. Reguliariai kartokite šias pamokas ir tegul jos būna neilgos.
  • Jums prireiks daugybės apdovanojimų. Naudokite įvairius skanėstus, kuriuos jūsų šuo labai mėgsta, bet kitu laiku negauna. Geriausiai tinka minkštas maistas, nes jį šuo greitai sukramto.
  • Jūsų pamokos bus labai veiksmingos, jeigu prieš tai pavyks nuvarginti šunį. Dažniausiai šunys tempia pavadėlį, nes yra pilni energijos ir, kol ši energija neišseks, jiems sunku save suvaldyti. Taigi prieš pamoką pažaiskite kokį nors energingą žaidimą ar nuveskite augintinį į parką, kur jis galės į valias pabėgioti.
  • Eikite gana greitu žingsniu. Jei šuo skuba ar bėga, mažiau tikėtina, kad jis pajaus kokį nors viliojantį kvapą ar sustos kas porą žingsnių tam, kad paženklintų teritoriją.
  • Jeigu jūsų šuo susijaudina, vos tik jūs imate ruoštis į lauką, reiškia, kad dresiruoti reikia pradėti nuo čia. Jei šuo bėgioja ten atgal, loja, staugia, sukinėjasi, liepkite jam atsisėsti. Jei šuo nenusiramina, padėkite pavadėlį į vietą, grįžkite ir atsisėskite ant sofos. Po kelių minučių pabandykite dar kartelį. Kartokite tol, kol šuo nepaklausys ir neatsisės. Pagirkite jį ir prisekite pavadėlį. Jei jis vėl ims šokinėti, numeskite pavadėlį ir liepkite sėdėti. Palaukite. Kai šuo atsisės, pabandykite dar kartelį. Šis nuobodus pratimas padės išsiruošti pasivaikščioti be pašalinių nervų. Vieną kartą jūsų šuo išmoks sėdėti ir laukti, kol jūs priseksite pavadėlį prie antkaklio ir atidarysite duris.

I etapas. „Sekimas paskui dresiruotoją“

Pirmam užsiėmimui pasirinkite kokią nors tuščią aikštelę ar pievelę, kurioje galėsite judėti bet kokia kryptimi. Pririšę šunį prie 3-5 metrų pavadžio pradėkite judėti. Kai tik šuo, kaip įprasta, pabandys įtempti pavadėlį, ramiai pašaukite jį vardu ir keliskart trumpai, lengvai, bet staigiai timptelkite pavadį. Tuo pat metu lėtinkite žingsnį ir, galiausiai, sustokite, bei pakeiskite judėjimo kryptį. Keisdami kryptį mes siekiame, kad šuo eitų paskui, todėl keliskart nestipriai, bet staigiai truktelkite už pavadžio, kad nurodytumėte šuniui, kur eiti. Truktelėjimai turi liautis, kai tik šuo nebeįtempia pavadėlio. Tai pat iškart pulkite girti augintinį, o kartais, ypač tada, kai šuo pats prieina prie jūsų, duokite skanėstą. Šį pratimą pakartokite kelis kartus. Pvz., iš pradžių eikite tiesiai, po kokių penkių metrų pasukite į kairę, vėliau, dar po 3-5 metrų – į dešinę, paskui eikite atgal ir t. t.


Šiame etape siekiame, kad šuo sektų paskui dresiruotoją. Signalas yra šuns pašaukimas vardu. Svarbu atminti, kad viso dresiravimo metu tam, kad išlaikytumėte teigiamą emocinį foną, būtinai nuolatos bendraukite su augintiniu ir, kada jis neprašomas keičia ėjimo kryptį paskui šeimininką, nepamirškite laiku pagirti, o kada jis atkakliai traukia už pavadėlio – subarti.

II etapas. Perėjimas nuo „sekimo“ iki „ėjimo laisvu pavadėliu“

Šiame etape signalas, kuris reiškia, kad tuoj reaguosim neigiamai (timptelėsim šunį už pavadėlio) yra per didelis pavadėlio įtempimas. (Šiame etape nebešaukiam šunį vardu).

Timptelėjimai turi pasibaigti, vos tik šuo susilpnina pavadėlio įtempimą ir seka paskui jus. Tuo metu susižavėję jį girkite ir duokite skanėstą. Bet, jeigu, vos tik pagirtas, jis vėl ima jus tempti paskui save, iškart reaguokite timpteldami pavadį, kol jo įtampa vėl nesumažės. Pagirkite šunį ir duokite skanėstą. Taigi, antrame mokymo etape mes aiškiname keturkojui mūsų galutinius reikalavimus, formuodami vaikščiojimo laisvu pavadėliu įgūdį, kuris jam reiškia, kad: „Kol tu manęs netempi, o seki paskui, tau bus gerai, niekas tavęs netampys, o girs ir duos skanėstus.“ Pirmus du mokymo etapus turime praeiti per pirmą pamoką (trukmė – apie 2 val.). Reikėtų pasiekti, kad šuo eitu paskui, esant laisvam pavadėliui. Tuo tarpu pavadėlio ilgis keičiasi, darant jį tai ilgesnį, tai trumpesnį (nuo 3-5 iki 10 metrų).

III etapas. „Ėjimas laisvu pavadėliu“

Šiame etape derinsime „minkštą“ ir „griežtą“ antkaklius. Tam reikia pritvirtinti du pavadėlius (pageidautina, skirtingų spalvų) – vieną prie „minkšto“ antkaklio, kitą prie „griežto“. Dabar, jei šuo pabandys patraukti jus paskui save, iš pradžių truktelkite už pavadėlio, pritvirtinto prie „minkšto“ antkaklio ir, po 0,5-1,0 sekundės – už pavadėlio, pritvirtinto prie „griežto“ antkaklio. Palaipsniui didinkite intervalą tarp „minkšto“ ir „griežto“ pavadėlių truktelėjimų iki 3-4 sekundžių, bei didinkite timptelėjimų stiprumą.

Taigi, timptelėjimai turėtų stiprėti, o jų kiekis – mažėti. Taip pat situacijos, kurių metu mokomas ir formuojamas šis įgūdis, turėtų būti įvairios ir sunkėti palaipsniui. Jeigu pirmame ir antrame etapuose mes nuolatos keitėme judėjimo trajektoriją, tai trečiame etape daugiausia mokoma šunį eiti tiesiai. Krūvis šuniui taip pat turi būti pamatuotas. Iš pradžių vienas seansas turi trukti ne ilgiau 5-7 minučių, bet per vieną pasivaikščiojimą gali būti keli tokie seansai. Palaipsniui užsiėmimo laikas padidinamas iki pusvalandžio ar daugiau.

Kiekvienam seansui pasibaigus, paleiskite šunį laisvai bėgioti (t. y. be pavadėlio), prieš tai davę komandą: „Bėk!“ arba: „Laisvai!“ arba, prikabinę pavadėlį prie „minkšto“ antkaklio, duokite komandą: „Pirmyn!“ Žodis „Pirmyn!” šuniui turi reikšti kažką panašaus į: „Iškart po komandos „Pirmyn!“ tempk mane kiek nori!“ Taip šuo galės, dirbdamas fiziškai, „išsikrauti“.


Po to, kai, bet kokia situacijai esant (nenaudojant neigiamos įtakos), šuo eina laisvai ar nestipriai įtempęs pavadėlį, galime laikyti šį įgūdį išmoktu. Bet atminkite, kad pagrindinė jūsų užduotis yra išugdyti šią užduoti atlikti be vidinio (psichologinio) šuns pasipriešinimo, t. y. kad tai taptų naujai suformuota elgesio norma. Kitais žodžiais tariant, nenuimkite „griežto“ antkaklio tol, kol nepamatysite, kad, nežiūrint, kokia situacija, jūsų ėjimo tempas, kryptis ir pavadžio ilgis, jau ilgą laiką pastebite, kad jo naudojimas nebereikalingas.

Taip pat skaitykite: Šuniukų auklėjimas, Kaip atpratinti šuniuką kandžiotis?

Leave a Reply